Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 4
Viensėdis
Kupletai
šėlsta ir lėbauja.
Iš tyko
pasiveja pėdos.
Virš kelio
vien erdvumas,
o sapną išnaršo Karlas Gustavas.
Akyse tavaruojančią tolumą,
lyg prie karsto,
pašaukei iš lauko, –
kad suoš praeitis,
daug mažalapių medžių.
Per sodą
srūva pietryčių saulė,
stalas po liepa.
Galvą,
sėdint prie jo,
apskraido jauni
šešėliai.
Chromatiškas
Kiek tamsuota,
kiek sykių skardėjo,
kad akys jau nebemato.
Padžiūvusios eglės.
Gyvačių akmuo.
Drozofilos
langų stikluos.
Paskutinis sunkumas
buvo klajūno.
Vakar
kaip niekad pasiilgai
tau negrąžintų knygų.
Kas sulaikys
tas guvias, mitrių letenų
keistybes
tyrlaukių plynėse?
Mėnesiai plaukia lėtai
ir greitai,
paskutinis sunkumas –
klajūno.
Daug daugiau
Telegrafas neteko amo,
prarado viską,
kuom krutėjo.
Kad nors kas.
Pusė penkių.
Vyno namai – statinės.
Ar atsispyrei kada
skubančiai rankai,
seniesiems kiemams
kiemeliams?
Buvai pamiršęs
Supas ežerai –
mieste ir į šiaurę
už miesto.
Du ežerai –
keturios laisvos dienos.
Buvai pamiršęs,
kad valandos maudžia,
kad laikas
stabdo akimirkas.
Tau pritiko saulėlydžio rusnės,
kai rūkas žemais vežimais
išvirsta kartu su tamsa.
Spalio dienos besotės,
mėnulis nebent sūnui.
Mundierių,
jeigu užklystum,
palik kieme.
Ant parakanų tvoros.
Perkūnija
Pasaulis prie miško
nudelbė akis, panarino galvą.
Po krūmais vėjuoti šešėliai.
Upokšnis tarp juodalksnių
lyg saulės tamsybėje.
Urvuose ūbauja olos.
Iš kažkur dvejetas balsų,
kurių negana:
– Kodėl jūsų drobėse
nieko nėr, jokio žmogaus?
– Kad aš jo nematau.
Gaudžia ir griaudėja,
gruma perkūnas.
Mažai pakeistas vaizdas
Spalis.
Paskui rugsėjis.
Ant palangių –
daugybė pigmentų,
paišeliai, ritinėliai popieriaus.
Ir prakauli stovyla.
Ta pati.
Lange.
Pasigedau jos rudenį –
žodis žodin.
Ne mes,
tik laikas pasilieka.
Staiga išnyra guotai
medžių, aukštuolis bokštas
dyvina smaile, serenčiai žydi,
iš daubos
tie krūmų, gluosnių lapai.
Tai kvapas koštuvų ir rėčių.
Niekas nieko nesako.
Nė vienas.
Vienišą valandą
Kairė sulenkta,
dešine rankioji prakurus.
Netoliese keliukas skersai miško,
kad juo sugrįžtum
kaip stovi, –
grambuoliai lyg pirštai
ribinėja smėlį,
į aukštą langą atsimuša
pamario balandžiai.
Tuščia, erdvu,
vėsu ir tyku.
Niekur neišbėgsi net bėgdamas.
Jūra kasa kapą
savo kapinyne.
Griežimas tošim
Boluoja šaltinis
ir jo latakai,
melsva praustuvė prie kūdros.
Neskubios tos mano pėdos.
Seniausiai pašaukiau
išilgus vėjus, kaimelio seniūną
ežerą. Aš išplaukiu,
didburės nė kiek,
atsiduodu bangų malonei.
Lėtoje tyloje pasigirsta harmonijos.
Apie bokštus skaistus spindesys.
Žemėlapis
Ilgi, išsekę stalai.
Rinkos aikštė
kampu į kareivines.
Trys krautuvės stūkso
išsirietusios puse lanko.
Pusantro varsto nuo miesto –
gimei,
nemačiom užaugai.
Kol uodi pietinių provincijų tvaiką,
tavo atmintis pasirodo
dviejų dūmų kaime,
netoli numylėto ežero.
Dėkui, –
laikas nestovi
net amžinatvėje prapuolusiam studentui
iš Albertinos.
Pamario minoras
Nebijok,
aš truputį numirsiu.
Tik padėsiu galvą
tau ant peties.
Baltai
papurusios lanksvos
juosia Šopeno paminklą.
Jos be galo šopeniškos
net tuomet,
kai viskas lėtėja
ir rimsta –
lyg turėklų netekę laiptai.
Metras lig durų.
Aš trumpam numirsiu.
Kad tai prisimintum
dar kartą,
dar,
atsisėsk ant laukujų laiptų,
palengva loškis atgal,
kol strėnos palies
laipto briauną.