literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4

Viensėdis

 

Kupletai
šėlsta ir lėbauja.
Iš tyko
pasiveja pėdos.
Virš kelio
vien erdvumas,
o sapną išnaršo Karlas Gustavas.
Akyse tavaruojančią tolumą,
lyg prie karsto,
pašaukei iš lauko, –
kad suoš praeitis,
daug mažalapių medžių.
Per sodą
srūva pietryčių saulė,
stalas po liepa.
Galvą,
sėdint prie jo,
apskraido jauni
šešėliai.

 

 

 

Chromatiškas

 

Kiek tamsuota,
kiek sykių skardėjo,
kad akys jau nebemato.
Padžiūvusios eglės.
Gyvačių akmuo.
Drozofilos
langų stikluos.
Paskutinis sunkumas
buvo klajūno.
Vakar
kaip niekad pasiilgai
tau negrąžintų knygų.
Kas sulaikys
tas guvias, mitrių letenų
keistybes
tyrlaukių plynėse?
Mėnesiai plaukia lėtai
ir greitai,
paskutinis sunkumas –
klajūno.

 

 

 

Daug daugiau

 

Telegrafas neteko amo,
prarado viską,
kuom krutėjo.
Kad nors kas.
Pusė penkių.
Vyno namai – statinės.
Ar atsispyrei kada
skubančiai rankai,
seniesiems kiemams
kiemeliams?

 

 

 

Buvai pamiršęs

 

Supas ežerai –
mieste ir į šiaurę
už miesto.
Du ežerai –
keturios laisvos dienos.
Buvai pamiršęs,
kad valandos maudžia,
kad laikas
stabdo akimirkas.
Tau pritiko saulėlydžio rusnės,
kai rūkas žemais vežimais
išvirsta kartu su tamsa.
Spalio dienos besotės,
mėnulis nebent sūnui.
Mundierių,
jeigu užklystum,
palik kieme.
Ant parakanų tvoros.

 

 

 

Perkūnija

 

Pasaulis prie miško
nudelbė akis, panarino galvą.
Po krūmais vėjuoti šešėliai.
Upokšnis tarp juodalksnių
lyg saulės tamsybėje.
Urvuose ūbauja olos.
Iš kažkur dvejetas balsų,
kurių negana:
– Kodėl jūsų drobėse
nieko nėr, jokio žmogaus?
– Kad aš jo nematau.
Gaudžia ir griaudėja,
gruma perkūnas.

 

 

 

Mažai pakeistas vaizdas

 

Spalis.
Paskui rugsėjis.
Ant palangių –
daugybė pigmentų,
paišeliai, ritinėliai popieriaus.
Ir prakauli stovyla.
Ta pati.
Lange.
Pasigedau jos rudenį –
žodis žodin.
Ne mes,
tik laikas pasilieka.
Staiga išnyra guotai
medžių, aukštuolis bokštas
dyvina smaile, serenčiai žydi,
iš daubos
tie krūmų, gluosnių lapai.
Tai kvapas koštuvų ir rėčių.
Niekas nieko nesako.
Nė vienas.

 

 

 

Vienišą valandą

 

Kairė sulenkta,
dešine rankioji prakurus.
Netoliese keliukas skersai miško,
kad juo sugrįžtum
kaip stovi, –
grambuoliai lyg pirštai
ribinėja smėlį,
į aukštą langą atsimuša
pamario balandžiai.
Tuščia, erdvu,
vėsu ir tyku.
Niekur neišbėgsi net bėgdamas.
Jūra kasa kapą
savo kapinyne.

 

 

 

Griežimas tošim

 

Boluoja šaltinis
ir jo latakai,
melsva praustuvė prie kūdros.
Neskubios tos mano pėdos.
Seniausiai pašaukiau
išilgus vėjus, kaimelio seniūną
ežerą. Aš išplaukiu,
didburės nė kiek,
atsiduodu bangų malonei.
Lėtoje tyloje pasigirsta harmonijos.
Apie bokštus skaistus spindesys.

 

 

 

Žemėlapis

 

Ilgi, išsekę stalai.
Rinkos aikštė
kampu į kareivines.
Trys krautuvės stūkso
išsirietusios puse lanko.
Pusantro varsto nuo miesto –
gimei,
nemačiom užaugai.
Kol uodi pietinių provincijų tvaiką,
tavo atmintis pasirodo
dviejų dūmų kaime,
netoli numylėto ežero.
Dėkui, –
laikas nestovi
net amžinatvėje prapuolusiam studentui
iš Albertinos.

 

 

 

Pamario minoras

 

Nebijok,
aš truputį numirsiu.
Tik padėsiu galvą
tau ant peties.
Baltai
papurusios lanksvos
juosia Šopeno paminklą.
Jos be galo šopeniškos
net tuomet,
kai viskas lėtėja
ir rimsta –
lyg turėklų netekę laiptai.
Metras lig durų.
Aš trumpam numirsiu.
Kad tai prisimintum
dar kartą,
dar,
atsisėsk ant laukujų laiptų,
palengva loškis atgal,
kol strėnos palies
laipto briauną.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / Diena pasitaikė erdvi,
aukšto dangaus. Prisėdom vešlių
krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,
dar drauge.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3 / Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1 / Šešiolika tankių eilučių
Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11 / Puikus yra speigas,
labai gražios malkos,
prasidedant mūsų žiemai.

Vytautas Stulpinas. Būtinas laikas

2011 m. Nr. 5 / Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…