Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 2
Medžio graviūra
Kaip visur:
kur ego – ten velniava,
kur plieskia tamsybė –
ten bestijos.
Turi šį tą daryt,
kad valtis grįžtų
į krantą.
Strykai mokykliniam altui
Kada strykinėjom
jaunučiam sode
ant Baltosios mokyklos kalno,
daugelis buvom sumišę –
mes du su vaizdu,
kas tikra,
kas dumia akis?
Keli rašeivos
buvom pakviesti.
Ir parašėm –
sukrovėm į kaugę.
Bet istorijas seka
mažytės
didelės akys,
truputį primerktos
per giedrą.
Šlamesio angele
Stalas
kaip buvo aptemęs,
taip ir tebėra – lauke,
tarp vaismedžių,
taip ir liko be krėslo,
išsivaikščiojo
spynos ir sunėrimai.
Nutūpęs ant stalo
kikilis plečia sparnus,
tiesia ir atkiša koją.
Rūsčios kaukės kyla lyg ąsos
iš pražuvusio laiko duobių.
Šlamesio angele,
grok tylomis,
ką nors –
kad sodo aukštybėje
vėl suspindėtų žvaigždė:
lygios pakrantės,
sala netoli žemyno,
kur įtaigūs laivai
ir vasarnamiai.
Pagrok ką šviesaus,
neaprėpiamo,
lengvo,
lengvesnio nei vakar,
kai medžiuose blaškės
grėsminga kančia,
ir leisk man pritarti.
Šit sustojau ir stoviu
prie šlamesio varstomų vartų
lyg klojimo nebuvėlis
visą lietingą vasarą.
Iš vienintelio šaltinio
Ši žemė raukšlėta,
raukšlės pilnos šešėlių.
Likai be žygio reikmenų.
Naktim atsiguli
kaip suriestas į kiunį,
verties ant nugaros –
stoglangio tamsoj
tėmiji Paukščių Taką.
Rytais ežero
viduriu prateka upė.
Protarpiais
ima tavaruot
popietės šviesa.
Vakarais atsiduri
šalia skardžio –
prie gęstančio
vėjyje
laužo.
Ežeras, upė,
akivarų juodmės,
štai ir tu – jūs
esat ne vieni,
ne atskirai.
Virš jūsų visų –
spigiai pamaldi
krykščia baiminga
žiotis ir kone
eina iš galvos.
Juokdarys
Jei trokšti tik miego,
nubrauk juokdario ašarą.
Tu nemoki akiračio. Nemoki
vabalų, kuriems reikia kaliausių.
Kraštovaizdis atmena aklą mokyklą.
Tu nieko nemoki po laiko.
Stiklinėj randi vandens,
durpyne – pajuodusį kelmą,
po dangumi mėlyną dieną
bus nugalabytų tuopų.
Styrinsi miško keliuku,
visas augumas klimps į smėlį
kaip kuršių kaimas. Tas kelias
baltavo pro pirkios langą
ir lenkdavo vasaros dieną.
Prisėsk ant gyvačių akmens –
į pilką tylą. Į kokią ramybę
vedi? Nebuvo, nėra kur:
dangaus kapinyne –
įširdę kūnai, koplyčioje
balta kaip karste,
ganytoją patį ganyk,
ramintojui lygiai
stinga ramumo.
Diena pasibaigė ryte,
vakaras dar nepradėtas.
Vingiorykštės
„Į tykų vienkiemį,
prie ežero, namo“, –
niūniuoju dainą savo noru.
Tarytum romanserą
artimui prieš lietų.
Niūniuoju, kad išgysiu.
Į šviesą šoka medžių
šakos: kita šviesa –
kitokie spinduliai.
Kaip aktorius nuo scenos
pažvelgiu į salę, į jos
apytamsius kraštus,
skausmingai sutrinku
aptikęs priešų,
vienų – malonei,
o kitų – kantrybei.
Ko nepaklausi –
nieks nepasakys,
kas tvyro daug
toliau už dangų.
„Į ramų vienkiemį,
prie ežero, namo“, –
tik tokią dainą
man dainuoti.
Į šviesą šokinėja lapai.
Kada reikės nebūt
dainuotoju prieš lietų,
padėkit man
vingiorykščių
ant kapo.
Juodieji serbentai
Gyvuoji –
ir svyrauja kekės.
Trumpam sukrutai –
lakoniškas iškeliauji.
Užsimiršta palaukės
ir lankos.
Ir tokia
visa ko tyka,
kad neišeina
niekaip būt
be liūdesio temstant,
be prietemos
apie namus.
Ne vieną
bažnytkaimio žiemą
buvai gyvas.
Tebus tai daugiau
nei žodžiai:
trapus nuo gyvenimo
ir beginklis –
tu miršti
tiktai
nuo jo.
Vakaras
Garsiai nutilo visi balsai.
Visko tyla su aitriu dūmu.
Į temstančią žemę žvelgi,
į kalvas. Vakaras kur
tik įstengdamas
ieško šviesos.