Mykolas Karčiauskas. Kraujo brasta. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 3
šventaragio slėnis
tyliai užkopta
amžinos ugnies vieta
homero laukia
paveldas I
kristus prie stulpo
altoriaus verdenėje
kraujas ir vanduo
provaizdis
sovijus grįžta
žemės dangaus ir ugnies
žiedai kaip įsčios
alkas
aušrus kalnelis
alšioj apaugęs medžiais
dangun atvertas
1655 m.
1
trejinės giesmės
pervelka Kristaus rūbus
perlieja jūrą
2
žemės atminty
išdeginti archyvai
krikštas ir silkės
Šv. Mikalojus bažnyčioj
kryžkelėj saulė
ir mėno amžinybės
aukso obuoliai
herbas
kraujo brastomis
skrieja kaip viltis baltas
vytenio žirgas
tėvynė
1
į varpą muša
griaunantys imperijas
žemės šventraščiai
2
balsi lietuva
be mūšių išduodami
mūsų atėnai
jotva
kryžių nelaisvėj
pavergė laisvė pilis
jotvingių žemėj
lauksmas
krikšto drabužiuos
ieškom sostinės mūsų
laisvės pamatų
paveldas II
kuršių tiltelis
amžinas baltų kalbos
žemėj išlieka
nuo išganytojo kalvos
kalvų rieškučios
pilnos lenkiasi upės
klaupiasi skardžiai
vingriai
smelkias šaltiniai
vaikšto sutemų gatvėm
širdį suvarpo
nugalėtojai
sapiegos kūną
nugalėtojų arkliai
valkioja gatvėm
šunbalis
šaukdinas turgaus
aikštės basi karaliai
bajorų seimely
atmintis
brolžudžių kraštas
geležis išsilieja
gelūžos krantais
Priemiesčių peizažai
1
žabinė tvora
tūliuoja tulžiažolė
varpulus skleidžia
2
pušys ir sniegas
kelias į kalną eina
melsvais šešėliais
3
čiulpauja strazdai
lyg pragaišę iš juoko
belmonto krūmuos
4
einančios upstais
bobos kaip keptos bulvės
alaus pripiltos
5
ūžauja vėjas
prieš lietų iš varpinių
provagės tarmėj
ūkanų gatvė
lyg apsimėžus
saulė properšom plaukia
pritilžę liepos
naktis
laukinės vyšnios
žydi smegčia sidabru
bernardinuos
po sukilimo
kartuvių kalnai
randai ant maldaknygių
snieglašos žieduos
pasmerkimas
jau galvos rėdą
nugalėtojai skelbia
lukiškių aikštėj
Pajautos slėnyje
1
saulės spinduliuos
įspindę atrakinti
rasuoja žiedai
2
rasos rinkimo
šventė karo vartuose
saulelė rėdos
3
užgęsta ugnys
Nerim žvaigždynai teka
ūžteli kraujas
4
sidabro mėnuo
ugnelės tylios vaikšto
pajautos žemėj
vėlinės
basaniaus kapas
gęstančių žvakių vėjas
klaidžioja vėlės
paveldas III
senolių dvasios
atgimsta kad išliktų
saujoj pelenų
prie Vileišių koplyčios
tauta mažuojas
kapukalny medinių
kaimo apšviesta
sizifas, 1945
jau nėra vilties
tiktai akmuo ridenas
pats sau į kalną
didžiosios sinagogos sugriovimas
kraujais kaitavo
saulė kaitėjo kaitrūs
kahalo žodžiai
pokario moterys
šilojuos žydi
bažnytkaimių marijų
svyrūnės krūtys
laikas
numožo upė
viešpaties tylioj kalboj
vėl mezgas vaisiai
jonui vileišiui
laimingi esam
matėm kaip keičias danguos
tariamas žodis
marijai
sielos šaknimis
ugnies didžioji deivė
lieka su mumis
ingei
žindančios vilkės
aprauda radvilus žemės
erelių lizduos
karalius
batoras žmonių
ne sąžinių karalius
maro atminuos
atgimimas
tulpių ugnyje
renesanso mariją
auksuoja žvaigždės
ruduo žydų kapinės
kapinių medžiuos
antkapių eilėraščiai
įpučia liepsną
Gedimino kalnas
perbrido upę
mindaugo atlikuonis
pirmas po mūsų
getas
mažoji roma
uždraustas kraujo šmeižtas
juodajam mieste