Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 3
* * *
šiandien jokio feisbuko
2016.XI.5
Įkeltų feisbukan
tą angelą, – galvojo, galvą
užvertus – nu gryn
anas su selfių lazda,
asmenuklazde?
Gal dar prirašytų:
kokia graži pranašystė.
Angelų tiltu beeinančius
angelas asmenuklazdę iškėlęs
mus fiksuoja,
fotografavo jį –
manė: va paskui, kai
išdidinsiu nuotrauką:
bet net ir išdidinus – tik
angelo šešėlis didėja, žemyn
iš viršaus juodu sakalu krisdamas –
kameros modelio, aparato, kuriuo mus
tiek amžių fotografuoja:
neįžiūrėti.
* * *
Waterproof
2016.XI.8
ieškau vandeniui atsparaus
tušo blakstienoms ašaroms
atsparaus: lyja prognozėj:
po dviejų valandų rendez-vous
pas Van Lierdę dantistą.
* * *
Trys cibuliai miško vaikui
2017.V.26
pirmą laikrodį Petrui, mano seneliui,
pavogė dar kariuomenėj.
kišeninis, dviem grandinėlėm skersai
krūtinę kinkytas.
antrą laikrodį atėmė kalėjime, o paskui
ir nebeatidavė.
trečią, molniją, ką laukuose bedirbdamas
kartu su švarku
kolchozo šiaudų stirton įgrūdo, vakare
nusidirbęs namie jau:
nebėr.
ieškok neieškojęs – šaltis, šlapdriba, ruduo
vėlyvas, tamsu.
pavasariop į fermas nuėjo, mažakalbis,
galvojantis paveikslėliais.
laikrodžio, sako, šiauduos ar nematėt.
kvykė iš juoko melžėjos, juokės šėrikai:
kvanktelėj senis visai.
pamesto laiko ieškoti kolchozo šiauduos,
taip susipykti su protu.
Žagsuliu virtusio juoko jau buvo gana,
senis seniai jau iš fermos
savo takais nulingavo, kai žvilgt žviegikė
viena – ogi žvilga
žvilgi molnija karvei tarp kojų.
* * *
Šitaip
2017.V.28
šitaip juokingai mane ir paskyrė.
Jaunas buvau. Jaunas, negudras.
Ir še tau – pirmininkas, tamsta
kolchozo.
Jaunas buvau ir naivus, tik ką po
technikumo.
Pamačiau man patikėsimas
fermas, sandėlius, tvartus –
ir apsisuko galva.
Pavaduotojas sekret-
orius, tenai iš seniau, susirūpino: ką,
nerūkai? Kiba net nė neišgeri?!
Parvedė už parankės į kabinetą, pridegė
papirosą. Nu, cigaretę. (Jūratė?)
Leninas plokščias
gipsinis, baltas ant sienos žalios po dūmo ėmė
šliuožti į kairę. Pavaduotojo letena
ant peties: taip turi ir būti. Užsirūkai,
Leninas sukasi, kolchozas visai nebaisus.
Nusipirkau paskum papirosų,
žiebtuvėlį benzininį, kad kvepėtų, dar
peleninę – pusiaugula moteris, nuoga porcelianinė,
išsirietusi.
* * *
Akropolis
2017.IX.19
Ko tau ten – akmenų gal nemačius?
Sako tėvas prieš 30 metų.
Sovietmečio vaikas, apspangęs iš
džiaugsmo, kaimo virtuvėje, su knyga:
Dievai! Mokslininkai ir jų kapai!
Noriu į Graikiją, į Atėnus! – kartoja tas
knygom iki kurtumo apšvitintas
vaikas.
Akmenų gal nemačius, – atitaria tėvas,
cementu jo marškiniai nutaškyti – ką tik
dar vieną akmens tvorą sutvėręs.
Tvoros šešėly, vėjo paunksnėj pykstantis
vaikas.
Graikija, vaike, nei tau, nei man – nepasiekiama.
Akmenų krūsnys, geležies užtvaros
mūsų kolūkį nuo Graikijos atitvėrę.
Po 30 metų – vėjams sienas nupūtus,
saulei geležį tirpdžius, lėktuvuos lengva
ir lengvai – sėdžiu Atėnuos, Akropoly,
ant suolelio akmens ir nors verk: akmenys,
akmenys,
kodėl man tylit, ko nekalbat?
Suplukęs sovietmečio vaikas,
moteris laisvo pasaulio: prakaito
lašas rašalą skiedžia.
Tiek ilgai keliavau, o akmenys tyli,
jei ir iššnibžda ką –
viską nugremžia surūdiję cikadų
gremžtukai.
* * *
2017.X.28
Kai taip snigo
tą susivėlusią naktį
snaigės sėdosi balkone
ant suktinių, ak, smilkstantis
vyšnios žiedeli, šlapias pumpure.
Svečiai jau miegojo pavargę kas sau
lipot atsargiai, tamsoj žirg
liodami per svečių įšilusius kūnus
nusikabinot
tu svečio paltą ir svečio ausinę kepurę
jis – kepurę ir paltą viešnios.
Nesibučiavot visai, nes laiko nebuvo.
Laiptų pakopom svečio apykaklės, viešnios
rankovės kikendami pasilaikydami
lipot žemyn, prie pašto dėžučių
žvynuotos kariaunos ir prie
karščio dulkėm tvoskiančių laiptinės
radiatorių – laiko nebuvo.
Snigo snigte – vos pro laiptinių
šarvo duris prasilaužus – snigo
sniegte adatom ledo sukando
šaltis rytinis, kai gulėt lėtai į
saldžiai prisnigtą aikštę –
ryte tai matėsi aiškiai:
šlapias paltas viešnios, šlapias
iš nugaros svečio paltas ir
šlapias kepurės pakaušis.
Aikštėje sniego pūkais
naktiniais nupurkštoje du
angelai snieginuos atspauduos
plasnojo tamsėdami,
plast.
* * *
2017.XI.20
Jeigu
daiktai yra
tamsesni už tamsą –
(palauk dar, leiski
akims šitai suprasti:)
daiktai štai tirštėja
juodėdami, tamsa nakties
aplink juodus daiktus sunkiasi,
pilkšvai kontūruojanti:
štai kėdė, dviračio ratas, ten
turėtų būt stalas. (leisk)
rankoms ant stalo parkerį
rasti, suradus laikytis
ramiau šioje popierinėj valtelėj
plunksnos irklu per tamsą
skalautis.
Jeigu, o
jei,
žmonės tikrai tirštesni
už tamsą, kai stoviu tamsoj:
Viešpatie, šitam žmonių tirštime
išgirsk mano šlamėjimą.
* * *
Prokrastinantė skladuke
2017.XII.1
O! – susirasti ir vėl įkelti tą
keturioliktų metų
nuotrauką, kur aš apsirengus kaip
tigrė ir glaudžiu abiem rankom apkabinus
abu kačiukus, –
(jokio feisbuko!)
laimingi aktoriai, sustoję apsikabinti
nuotraukoje po mokyklinės operetės tąkart
Sudegė Katės Namai.
(užtat ir nereik eit į jokį feisbuką)
Gal iškepti kokių sausainių, susigraudinus?
Yra maltų riešutų, sviesto, recepto rei –
Arba – parašyti, kokia dabar
pilnatis ir kaip
figmedžio šakos
tos pilnaties sidabro satiną storai
juoda vilna
prie nakties aksomo pridaigsto
(ne: šiandien jokio feisbuko)
o! Kaip tai panašu į eilėraštį, ką
ten aukščiau
surašiau:
Reikia įdėti feisbukan!
(Jokio! Feisbuko! Šįvakar!)
_
(spausti: įkelti)