Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų
laivo žurnalas
laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų
baimės bangos prislopsta, jos krantui turės atsiduoti
išsikvėpusios grįžti, prie dumblino dugno priglusti
vien tik justi, kaip švokščia, kaip dunksi širdis vaidinuoklė
kranto kalnas, patelė, atsiveda pliką peliūkštį
jam paliks atsakyti už viską, ko pats neišmano
už bangų bejėgystę ir už negyvenimo tvaną
laikinas užtemimas
stebėjom saulės užtemimą lig prapliumpant lietui
kaip ir visi dangaus spektakliai, buvo įspūdingas
užtat ir dingo vyzdžio nepalietęs
sulojančių žilvičių vangioje užuovėjoj pradingo
sula su ašarom sumišo nuoskaudų švelnių
mes nejučia kartojom vis tą patį lankstą
tada priėjom Lietuvą, pažinom iš kelmų
iš plėšinių plynos erdvės, kur žmogui ankšta
kas nors vis tiek turėjo būt dar likę
dangaus sumirkę patalai prieš pat dvylikę
laiko nuosakos
tenai žaibai kadais dainavo, šoko
lyg verkė ko, lyg ką šventai aukojo
dabartės po vešliais kerais baroko
paūksmės ieško saulė basakojė
pernakt pavargus, kol užgesė tamsą
ir vėjų sirenas saldžiai viliojo
į kietą miegą, akliną ir ankštą
it nuosaka, tarytum nebylioji
tą rytą gal mėginus ką taryti
bet plynių plynėj apšvietos sniegynai plyti
devintame danguje
dangus mums teko devintas
prieš trisdešimt metų
dabar jau kiek apsipratom
kad mums jis anksčiausiai švinta
kad jis mums temsta vėliausiai
sutemęs dar devintėja
sutirpsta, lieka idėja
ir mes, besimokantys laukti
sausrometis devintame danguj
dangus tą naktį teko mums devintas
jis kilo, niro, kilo ligi švintant
slidus it kalavijas kelias darės
dangus mums teko aklinas it marios
mes kapiliarais kibome šaknytis
į dangų sklidiną ir viens į kitą
galva čia krito ir prižydo rožių
šaltiniai tryško iš dangaus paklodžių
mes buvome gamta, ūmai atgijus
ir vandenys, ir vandenų lelijos
mums amžinas vaidenosi dangus čia
…kur mūsų laivė džiūsta
ir vėl turės pasaulė prasidėti
neišminuotoj atminty
iš akmenio išskils ugnis
it atpildas ar žadinys
iš užgirio aidais atklydęs
liepsnom paūžaudamas žydras
gal aitvaras, o gal strėlė
atlėks, įsmigs, ir viskas baigta
ir senis vėlei grįš į vaiką
ir niekas jo nežeis, nebent
neišminuotoj atminty
pamos išdavusi tyla
pirmos oktavos la
belaukianti
it maras prieš karą srūva
nesitraukia vėjas ir gelia
išlydėjau saulę į jūrą
sulaukiau mėnulio ragelio
tykiai švytint… kur susitikę
jiedu buvo, dainavo, šoko
ir mane paregėjo tikrą
sūrią, gėlą ir dar visokią
tebesimokau kantros
ir pirštai, ir žvilgsnis atgrubo
nuo ryto lig vakaro laukiant
dienos ir svirbelių žvalgų
ant gudo drabnų obuoliukų
ant liūdinčio sodo ir lauko
ar bepasirodys? vargu
erdvėlaikis
kuplioji sese liepa
padaugink savo vietą
iš keturių laikų
tie klausimai
per vandenis sunkius bridau
išdžiūvo akys, liko šỹpsena be kūno
ir jos atrodė man per daug
vis išsigandus, už manęs vis kliūna
ne vietoj susijuokia ir keistų
pritvinksta žodžių, vos bespėju ryti
tylos lava išeina iš krantų
ir sunkiasi, ir plečiasi, ir plyti
lyg ne iš mūsų pasaulės
begėdėje pirmykštėje gamtoj begėdiškiausios orchidėjos
jų skiausčios apatinės lūpos, – aš jų dùlkinių, apyžiedžių
jų sėklinių dėžučių grožio kulkomis užsižaidžiau
lyg būčiau mulkis koks arba švenčiausias nusidėjėlis
nedrįstantis nuleist akių, kai viskas šitaip atlapa
švelnu ir atlapa, – dosninga ta akimirka
kai tviska pelkės pieva be šešėlio, balsvą patalą
minkštai paklojus ant juodų akivarų
jos ir prie gelžkelio, prie žvyrkelio ar plento pakraštėliuos
jos moja pagrioviuos ar nuo krūvos plūktinio smėlio
laukinės jos, su girių laumėm prie šaltinių lauminėja
jos man tyriausiose apgaulėse tave minėjo
žvilgsniu išglamonėtosios verpėjos ir linų minėjos
jos be dėmės ir be šešėlio, jos begėdiškiausios orchidėjos
palaiminti užmirštieji
sutrikęs skrydis ant peties tau nusileidžia
taryt naktis, nebesulaukus vakaro
ugniakuras įtraukia vėjo kvapą ir užspringsta
viduryje dainos ar kąsnio, ar ledinio
dar prieškario sodybos šulnio gurkšnio
nepàbaigta ir liks nepabaigta per amžius
žiema ir vasara, ir įpusėtas sakinys
skiemuo be žodžio ir knyga be pavadinimo
nepabaigtybę užmarštis it potvynis paglemžia
atotvynis ją perima ir sūkuriais
į paskandą dangaus dangina
kol kas dar sunku patikėt
pasaulio audros akyje
nė nepajunti, kaip susyja
plonyte saulės gija –
vanduo, valtelė, lelijos
išlijo akmenimis
bekraujais, besparniais – vėsta
šakalio kojom eini
per lėtą varvantį miestą
kur nieko pridėt nei atimt
vanduo, valtelė, krantinė
pasvirus, irias artyn
gabena lemiamą žinią
kas žino, prie ko sustos
kam meiliai prie kojų glausis
valtelė, lelijos, vanduo
ir sausis, ledinis sausis