literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų

2022 m. Nr. 2

laivo žurnalas

laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

baimės bangos prislopsta, jos krantui turės atsiduoti
išsikvėpusios grįžti, prie dumblino dugno priglusti
vien tik justi, kaip švokščia, kaip dunksi širdis vaidinuoklė
kranto kalnas, patelė, atsiveda pliką peliūkštį

jam paliks atsakyti už viską, ko pats neišmano
už bangų bejėgystę ir už negyvenimo tvaną

 


laikinas užtemimas

stebėjom saulės užtemimą lig prapliumpant lietui
kaip ir visi dangaus spektakliai, buvo įspūdingas
užtat ir dingo vyzdžio nepalietęs
sulojančių žilvičių vangioje užuovėjoj pradingo

sula su ašarom sumišo nuoskaudų švelnių
mes nejučia kartojom vis tą patį lankstą
tada priėjom Lietuvą, pažinom iš kelmų
iš plėšinių plynos erdvės, kur žmogui ankšta

kas nors vis tiek turėjo būt dar likę
dangaus sumirkę patalai prieš pat dvylikę

 


laiko nuosakos

tenai žaibai kadais dainavo, šoko
lyg verkė ko, lyg ką šventai aukojo
dabartės po vešliais kerais baroko
paūksmės ieško saulė basakojė

pernakt pavargus, kol užgesė tamsą
ir vėjų sirenas saldžiai viliojo
į kietą miegą, akliną ir ankštą
it nuosaka, tarytum nebylioji

tą rytą gal mėginus ką taryti
bet plynių plynėj apšvietos sniegynai plyti

 


devintame danguje

dangus mums teko devintas
prieš trisdešimt metų
dabar jau kiek apsipratom
kad mums jis anksčiausiai švinta

kad jis mums temsta vėliausiai
sutemęs dar devintėja
sutirpsta, lieka idėja
ir mes, besimokantys laukti

 


sausrometis devintame danguj

dangus tą naktį teko mums devintas
jis kilo, niro, kilo ligi švintant
slidus it kalavijas kelias darės
dangus mums teko aklinas it marios

mes kapiliarais kibome šaknytis
į dangų sklidiną ir viens į kitą
galva čia krito ir prižydo rožių
šaltiniai tryško iš dangaus paklodžių

mes buvome gamta, ūmai atgijus
ir vandenys, ir vandenų lelijos
mums amžinas vaidenosi dangus čia
…kur mūsų laivė džiūsta

 


ir vėl turės pasaulė prasidėti

neišminuotoj atminty
iš akmenio išskils ugnis
it atpildas ar žadinys

iš užgirio aidais atklydęs
liepsnom paūžaudamas žydras
gal aitvaras, o gal strėlė

atlėks, įsmigs, ir viskas baigta
ir senis vėlei grįš į vaiką
ir niekas jo nežeis, nebent

neišminuotoj atminty
pamos išdavusi tyla
pirmos oktavos la

 


belaukianti

it maras prieš karą srūva
nesitraukia vėjas ir gelia
išlydėjau saulę į jūrą
sulaukiau mėnulio ragelio

tykiai švytint… kur susitikę
jiedu buvo, dainavo, šoko
ir mane paregėjo tikrą
sūrią, gėlą ir dar visokią

 


tebesimokau kantros

ir pirštai, ir žvilgsnis atgrubo
nuo ryto lig vakaro laukiant
dienos ir svirbelių žvalgų

ant gudo drabnų obuoliukų
ant liūdinčio sodo ir lauko
ar bepasirodys? vargu

 


erdvėlaikis

kuplioji sese liepa
padaugink savo vietą
iš keturių laikų

 


tie klausimai

per vandenis sunkius bridau
išdžiūvo akys, liko šỹpsena be kūno
ir jos atrodė man per daug
vis išsigandus, už manęs vis kliūna

ne vietoj susijuokia ir keistų
pritvinksta žodžių, vos bespėju ryti
tylos lava išeina iš krantų
ir sunkiasi, ir plečiasi, ir plyti

 


lyg ne iš mūsų pasaulės

begėdėje pirmykštėje gamtoj begėdiškiausios orchidėjos
jų skiausčios apatinės lūpos, – aš jų dùlkinių, apyžiedžių
jų sėklinių dėžučių grožio kulkomis užsižaidžiau
lyg būčiau mulkis koks arba švenčiausias nusidėjėlis

nedrįstantis nuleist akių, kai viskas šitaip atlapa
švelnu ir atlapa, – dosninga ta akimirka
kai tviska pelkės pieva be šešėlio, balsvą patalą
minkštai paklojus ant juodų akivarų

jos ir prie gelžkelio, prie žvyrkelio ar plento pakraštėliuos
jos moja pagrioviuos ar nuo krūvos plūktinio smėlio
laukinės jos, su girių laumėm prie šaltinių lauminėja

jos man tyriausiose apgaulėse tave minėjo
žvilgsniu išglamonėtosios verpėjos ir linų minėjos
jos be dėmės ir be šešėlio, jos begėdiškiausios orchidėjos

 


palaiminti užmirštieji

sutrikęs skrydis ant peties tau nusileidžia
taryt naktis, nebesulaukus vakaro
ugniakuras įtraukia vėjo kvapą ir užspringsta
viduryje dainos ar kąsnio, ar ledinio
dar prieškario sodybos šulnio gurkšnio

nepàbaigta ir liks nepabaigta per amžius
žiema ir vasara, ir įpusėtas sakinys
skiemuo be žodžio ir knyga be pavadinimo
nepabaigtybę užmarštis it potvynis paglemžia
atotvynis ją perima ir sūkuriais
                         į paskandą dangaus dangina

 


kol kas dar sunku patikėt

pasaulio audros akyje
nė nepajunti, kaip susyja
plonyte saulės gija –
vanduo, valtelė, lelijos

išlijo akmenimis
bekraujais, besparniais – vėsta
šakalio kojom eini
per lėtą varvantį miestą

kur nieko pridėt nei atimt
vanduo, valtelė, krantinė
pasvirus, irias artyn
gabena lemiamą žinią

kas žino, prie ko sustos
kam meiliai prie kojų glausis
valtelė, lelijos, vanduo
ir sausis, ledinis sausis

Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…

2022 m. Nr. 8–9 / In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25) / Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs…

Pēters Brūveris. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams.

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…

Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2015 m. Nr. 12 / Vladas Braziūnas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

„Metų“ anketa. Vladas Braziūnas, Jonas Jackevičius

2014 m. Nr. 10 / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Lena Eltang: Įsimylėjimas per šimtus puslapių

2013 m. Nr. 10 / Rašytoją Leną Eltang kalbina Vladas Braziūnas / Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį.