Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 1
Užkaltas
Violetai
langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,
dūzgiant altams –
per gyvenimą išmaltas
ką patyriau, tą patirsiu
miręs vėl, vėl gimęs kaltas
langas, durimis užkaltas
20 06 06
Labo ryto
senatve, užklupai
nesipraususį, nevalytais dantų
protezais, dar nė neprabudusį,
ignoruojantį mudviejų tapatybę,
lyg nesuprantantį,
ką ruoši,
tikrovę sapnuojantį
veidrodžiais
vaizdiniais, geismų gyvatėmis
susimazgiusiais,
geidžiantį ateities,
geidžiantį ateities,
geidžiantį ateities,
pamokai šokio
į nebūtį – per jaunystę, vaikystę,
per kūdikystę –
užveidrodybių
tarpines stoteles ir stotis –
dabar, dabar,
iš pat ramaus, seno,
vis naujo, įprasto
labo ryto – ir viens du trys –
nepasirengusį
20 04 07
Vietoj epitafijos
kartą paryčiais prie Tavo, Kęstai, namų
basas sniege pripėdavau
jambų, anapestų, chorėjų –
šitą besniegę žiemą
tomis pėdomis šokdamas iš gyvenimo
neprapulsi
20 02 16
Genesis
kalbėtojas, deja, įsimylėjęs poeziją
Giedrė Kazlauskaitė
kalbėtojas – skeptiškas, sekuliarus,
saikingai
išprusęs,
per tūkstančių tūkstančius
išsiritęs
iš motulės Liusi*, iš beždžionės, deja,
įsimylėjęs ne tiek poeziją, kiek antikinį
savo atspindį nuo gyvybės pradžios
sūkuriuojančioje tėkmėje –
pažiūrėkit! –
tik čia,
kalbos ir asmenybės šventovėje,
nemeluojantį tūkstančių tūkstančiais
variantų,
tikrą iš įvairių perspektyvų,
mirgantį, jog atrodo – jis vaipos
pagal Dievo paveikslą
20 04 06
* Giminaitė australopitekė, prieš 3 200 000 metų iškritusi iš medžio miške, ošusiame „Bitlus“.
Daug užmiršta
daug užmiršta, pamiršta, blunka, dar daugiau
prisiminti nereikia,
daugel metų prapuolė,
bet regiu, vis regiu jonvabalius kapinėse
pakeliui į vakar mirusio draugo
trobelę – gyvai
mums pašvieskit, kapų kirmėlytės,
mirksėkit, žibintai ir žvaigždės,
ir jūs, Alabamos mėnuliai,
girtuokliams rodykit kelią!
20 09 05
Girtas vyras, nesugebėjęs grįžti
Girtą vyrą, nesugebėjusį grįžti namo,
prie vartų nuvirtusį,
mes, kiemo vaikai, nužudėme lediniu
vandeniu liedami,
kad išblaivėtų. Plaučių ūmus uždegimas,
mirtis,
trimetės dukrytės
džiaugsmas netikėta švente, žmonėmis,
į laidotuves susirinkusiais.
Sakydamas „vis
ateina,
vis grįžta
tas vyras“ – meluočiau. Pats vis grįžtu.
20 09 06
O juk turiu atsakyti
ne tik už tai,
ką pridirbau, bet ir už tai,
ko tarytumei nedariau:
su vaikais,
nužymėjusiais
vartus kaulais
prie dygstančių Sporto rūmų
nesportavau,
neklegėjau,
kaukolės linksmas
nespardžiau,
tik baisėjausi,
tik tylėjau,
tik dabar išdrįsau prisiminti
20 09 03
Už jūsų
šitiek, kiek šiandien, sukakęs šešiasdešimt,
susilaukiau
sveikinimų,
žinučių, kurios baigiasi žodžiais
„labai tave myliu“, vargu kada
susapnuočiau; ir visos –
nuo jaunų vyrų!
menu sapną jaunystėje: esu
senas Verlenas, vainikuotas poetų karaliumi
draugų apsuptyje absento liepsnojančią taurę
keliu nebūtin
už jūsų, berniukai, talentą,
jo sveikatą
20 09 24
Riterio kryžius
kvapą
sulaikęs klausausi, kur slibinas
tūno tamsoj
iš tamsiausios tamsos
slibinas stebi mane, nekvėpuoja,
dar nekvėpuoja, dar vis
nekvėpuoja –
įkvėps,
tai iškvėpsiu
20 09 19
Priėjus Pažadėtąją žemę
Sergejui Kanovičiui
Akimirką pasirodė,
kad barzdyla senoje fotografijoje – aš,
bet iš tikro ten – Tu.
Keturiasdešimt metų
klaidžiojusiam dykumoje mažai kas
vergiją primins.
Girdžiu – esi linkęs teisti, sakai –
ieškai tiesos.
Prisimink staiga stojusią tylą,
Vilniaus vasaros debesis
pasaulio giliausiame danguje,
porą barzdotų siurbiančių laisvę
vaikų,
užvertusių galvas
į bokštus Dominikonų –
ilgam, Viename.
20 10 21
XXI
Naktis
geriau jau nebūti… – liūdesy giliame
virpa
siela alsuojanti, nes
nori nenori
išliekama amžiuj šiame
tik prisitaikius
kaukes pomirtines
Žiūrint į gelstantį klevą
Dieve, koks paprastas kelias –
būti,
niekur nelįsti,
atminti,
kaip nušvietė paauglystę
Radausko posmelis
20 09 25
Filologijos rudens parafrazė
prieblanda, kaip senovėje,
o štai šalta
čia niekad nebūdavo: protais ir akimis
žaibavo
akla neprotinga jaunystė, įelektrintu oru
mūzos svaiginosi,
poezija, myriop pasmerkta,
vis taikėsi grotas išlaužti
20 10 16
Rudens saulėgrįža
Sako, kad rudens saulėgrįžos
nebūna. Kaip – nebūna? Štai ji.
Saulėtą rugsėjo dieną į Gedimino kalną
įkopę vaikštinėjame su garbane, vardu
Saulė.
Po mumis – miesto stogai. Kreivos gatvės.
Kalvų auksas – čia pat. Didžioji gyvenimo
paslaptis
lapams krintant, atrodo,
dar žingsnis – ir atsilapos.
Tarp mudviejų – nieko, tik pokalbis. Turbūt
minim pavardę kurio nors poeto, rašytojo
arba filosofo –
nes ką, be įelektrintos pavardės,
pasakyti, suprasti gali,
jei tau septyniolika?
Tą gali pasakyti, supranti, jei – šešiasdešimt.
20 09 10
Aktoriaus kapas
Atėjau nemokėdamas rolės,
nemokėdamas – išeinu.
Galingas spektaklis. Didingas
herojus. Siaubinga
improvizacija.
Keliolikai kankinių
žemai nusilenkusį
mane prisiminkite.
20 10 06
Mudviejų laikas
Skaitančiam šią eilutę –
ačiū. Esu dėkingas,
kad galiu vėl čia būti
laisvas ir neskolingas.
Kad pasakau – ir šventa.
Kad pastatai į kampą.
Kad mudviejų laikas sutampa,
kada begyventum.
20 09 20