literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1

Užkaltas

Violetai

langas, durimis užkaltas

apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu

smuikams zvimbiant,
dūzgiant altams –

per gyvenimą išmaltas

ką patyriau, tą patirsiu
miręs vėl, vėl gimęs kaltas

langas, durimis užkaltas

20 06 06

 

 

Labo ryto

senatve, užklupai

nesipraususį, nevalytais dantų
protezais, dar nė neprabudusį,

ignoruojantį mudviejų tapatybę,
lyg nesuprantantį,
ką ruoši,

tikrovę sapnuojantį
veidrodžiais
vaizdiniais, geismų gyvatėmis
susimazgiusiais,

geidžiantį ateities,
geidžiantį ateities,
geidžiantį ateities,

pamokai šokio
į nebūtį – per jaunystę, vaikystę,
per kūdikystę –

užveidrodybių
tarpines stoteles ir stotis –

dabar, dabar,

iš pat ramaus, seno,
vis naujo, įprasto
labo ryto – ir viens du trys –

nepasirengusį

20 04 07

 


Vietoj epitafijos

kartą paryčiais prie Tavo, Kęstai, namų
basas sniege pripėdavau
jambų, anapestų, chorėjų –

šitą besniegę žiemą

tomis pėdomis šokdamas iš gyvenimo

neprapulsi

20 02 16

 


Genesis

kalbėtojas, deja, įsimylėjęs poeziją
Giedrė Kazlauskaitė

kalbėtojas – skeptiškas, sekuliarus,
saikingai
išprusęs,
             per tūkstančių tūkstančius
išsiritęs
iš motulės Liusi*, iš beždžionės, deja,

įsimylėjęs ne tiek poeziją, kiek antikinį
savo atspindį nuo gyvybės pradžios
sūkuriuojančioje tėkmėje –
pažiūrėkit! –
tik čia,

kalbos ir asmenybės šventovėje,
nemeluojantį tūkstančių tūkstančiais
variantų,
          tikrą iš įvairių perspektyvų,
mirgantį, jog atrodo – jis vaipos
          pagal Dievo paveikslą

20 04 06


* Giminaitė australopitekė, prieš 3 200 000 metų iškritusi iš medžio miške, ošusiame „Bitlus“.

 


Daug užmiršta

daug užmiršta, pamiršta, blunka, dar daugiau
prisiminti nereikia,

                daugel metų prapuolė,

bet regiu, vis regiu jonvabalius kapinėse
pakeliui į vakar mirusio draugo
trobelę – gyvai

         mums pašvieskit, kapų kirmėlytės,
mirksėkit, žibintai ir žvaigždės,
ir jūs, Alabamos mėnuliai,

                girtuokliams rodykit kelią!

20 09 05

 


Girtas vyras, nesugebėjęs grįžti

Girtą vyrą, nesugebėjusį grįžti namo,
prie vartų nuvirtusį,

mes, kiemo vaikai, nužudėme lediniu
vandeniu liedami,

kad išblaivėtų. Plaučių ūmus uždegimas,
mirtis,

                             trimetės dukrytės
džiaugsmas netikėta švente, žmonėmis,
į laidotuves susirinkusiais.

                              Sakydamas „vis
ateina,
vis grįžta
tas vyras“ – meluočiau. Pats vis grįžtu.

20 09 06

 


O juk turiu atsakyti

                    ne tik už tai,
ką pridirbau, bet ir už tai,

ko tarytumei nedariau:
su vaikais,

                   nužymėjusiais
vartus kaulais

prie dygstančių Sporto rūmų
nesportavau,

neklegėjau,
kaukolės linksmas
nespardžiau,

tik baisėjausi,
tik tylėjau,

tik dabar išdrįsau prisiminti

20 09 03

 


Už jūsų

šitiek, kiek šiandien, sukakęs šešiasdešimt,
susilaukiau
sveikinimų,

             žinučių, kurios baigiasi žodžiais
„labai tave myliu“, vargu kada
susapnuočiau; ir visos –
nuo jaunų vyrų!

              menu sapną jaunystėje: esu
senas Verlenas, vainikuotas poetų karaliumi

draugų apsuptyje absento liepsnojančią taurę
keliu nebūtin

už jūsų, berniukai, talentą,
jo sveikatą

20 09 24

 


Riterio kryžius

kvapą
sulaikęs klausausi, kur slibinas
tūno tamsoj

                   iš tamsiausios tamsos
slibinas stebi mane, nekvėpuoja,
dar nekvėpuoja, dar vis
nekvėpuoja –
įkvėps,

tai iškvėpsiu

20 09 19

 


Priėjus Pažadėtąją žemę

Sergejui Kanovičiui

Akimirką pasirodė,
kad barzdyla senoje fotografijoje – aš,
bet iš tikro ten – Tu.

Keturiasdešimt metų
klaidžiojusiam dykumoje mažai kas
vergiją primins.

Girdžiu – esi linkęs teisti, sakai –
ieškai tiesos.

Prisimink staiga stojusią tylą,
Vilniaus vasaros debesis
pasaulio giliausiame danguje,

porą barzdotų siurbiančių laisvę
vaikų,

             užvertusių galvas
į bokštus Dominikonų –
                                         ilgam, Viename.

20 10 21

 


XXI

Naktis

geriau jau nebūti… – liūdesy giliame
virpa
siela alsuojanti, nes

nori nenori
išliekama amžiuj šiame
tik prisitaikius

kaukes pomirtines

 


Žiūrint į gelstantį klevą

Dieve, koks paprastas kelias –
būti,
niekur nelįsti,

                                      atminti,
kaip nušvietė paauglystę
                                      Radausko posmelis

20 09 25

 


Filologijos rudens parafrazė

prieblanda, kaip senovėje,

o štai šalta
čia niekad nebūdavo: protais ir akimis
žaibavo
akla neprotinga jaunystė, įelektrintu oru
mūzos svaiginosi,
                     poezija, myriop pasmerkta,

vis taikėsi grotas išlaužti

20 10 16

 


Rudens saulėgrįža

Sako, kad rudens saulėgrįžos
nebūna. Kaip – nebūna? Štai ji.

Saulėtą rugsėjo dieną į Gedimino kalną
įkopę vaikštinėjame su garbane, vardu
Saulė.

Po mumis – miesto stogai. Kreivos gatvės.
Kalvų auksas – čia pat. Didžioji gyvenimo
paslaptis

                 lapams krintant, atrodo,
dar žingsnis – ir atsilapos.

Tarp mudviejų – nieko, tik pokalbis. Turbūt
minim pavardę kurio nors poeto, rašytojo
arba filosofo –

                 nes ką, be įelektrintos pavardės,
pasakyti, suprasti gali,
jei tau septyniolika?

Tą gali pasakyti, supranti, jei – šešiasdešimt.

20 09 10

 


Aktoriaus kapas

Atėjau nemokėdamas rolės,
nemokėdamas – išeinu.

Galingas spektaklis. Didingas
herojus. Siaubinga
improvizacija.

          Keliolikai kankinių
žemai nusilenkusį

mane prisiminkite.

20 10 06

 


Mudviejų laikas

Skaitančiam šią eilutę –
ačiū. Esu dėkingas,
kad galiu vėl čia būti
laisvas ir neskolingas.

Kad pasakau – ir šventa.
Kad pastatai į kampą.
Kad mudviejų laikas sutampa,
kada begyventum.

20 09 20

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…“

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto ,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Jūratė Baranova. Nekasdieniški kasdienybės sakiniai

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.