Romas Daugirdas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 3
Amnezija
Neprisimindamas
kaip išlašėjai
iš aklo šuns
akių
kaip atsidūrei
sutirštėjusio peizažo
užnugary
ir kažkas išgėrė
neužspringdamas
kaip sklaidės rūkas
aplink griaučius
prilaikančius
išspaustą gėrį
ir kaip klaidinamai
mirksėdavo lemputė
įstrigusi
tarp šonkaulių
Skrydis
Ir tekant saulei
valgė tortą
lyg kauksmą numalšinančią
tabletę
dar iš inercijos
trypdami lapus
kaip palinkėjimus miegoti
lyg būtų jau supratę
kaip išsivaduoti
nuo kaulų padiktuotos
schemos
kaip apvaisint save
savižudžio skridimo
trajektorija
link ant asfalto
patiestų sparnų
Kokteilis
Tai tik
žaizdos ir šešėlio
kokteilis
kuris kraują pakeičia
ir valo rūdyjančias
smegenis
kai nebemoki
saulės atskirti
nuo besišypsančių sėdmenų
ant svarstyklių
supasi moterys
į vienatvę ištrauktos
pro kaminą
kai esi jau praskydęs
ratilais į kraštus
kaip fonas
pražydusiems dumbliams
Šilkas
Toks krypstantis
lauko gale
nes raukšlėm prisirišęs
prie grumsto
kuris rieda
per pojūčių šilką
iš eros
po kurios jau nebūna
kitos
lyg dar stovėtų
kiaušinio viršūnėj
dar suspėtų gražiai
išprotėti
genamas vėjo
lyg draugo
kad kartu
nesulauktumėt ryto
Pakilimas
Jie gaudė
viens kitą
kai obuolius mėtė
sode
ir kartą pataikė
kai vienas atšoko
nuo vartų
ir tapo nematomi
persmelkti užribio
laisvės
jie krito
pro langą
ant nuotraukos kalno
lyg prisikelti mėgintų
be uždangos
užmiršę kad reiks
pakartot
Labdara
Veiksmažodžių buldozeriai
nustums į upę viską
kas išsemta
ir pagal pažymą
gipsinio angelo
įkalins arkoj
girgždančios vaivorykštės
kur lengva pasiklysti
inkilo užuolaidoj
tačiau kas antras
išblaivėja
laižydamas
pro lango stiklą
mylimosios pieną
Dovana
Nebėra smegenų
bet vingiai išliko
kaip dovana idiotui
nes vis įsitempia
tarsi lankai
ir iššauna į tai
ko nebuvo
nes sugrįžus strėlė
vibruoja alergiškai
apie išverstą sapną
lyg kailinius
kurių nepavyko
sudegint
ir netgi nupiešti
beorėj erdvėj