Tomas Venclova. Eilėraščiai

Į pietus nuo prospekto

Nuošali, netriukšminga, ne kartą keitusi vardą,
rašytą skirtingom kalbom. Jaunatvės locus amoenus
tarp alaus daryklos, šlapių pavarčių, randuoto tinko
ir paminklo, kurio jau niekas neragina griauti.
Tie patys keliai mokyklon, kaip prieš karą, kitoj valstybėj.
Lygiai taip pat gaišuoja vasario saulė ant mūrų.

Abejinga sostinė, vargšas gubernijos miestas.
Mūsų buvo nedaug – beveik visi iš kitoniškų plotų.
Anksti supratom: imperija moka palaužti
bet kurį. Svečiai pasibeldžia vidurnaktį,
o toliau – nežinia (tiesą sakant, žinia). Bet mūsiškis
metas buvo kitoks, veikiau panašus į klampynę.

Kambariai, kur gyvenom, nustemba, kai ten apsilankom.
Kalvos į kairę nuo gatvės neatmena žodžių,
kuriais dalijomės tąsyk, dirsčiodami per petį.
Buvom beveik tokie pat, kaip kelios vyresnės kartos,
rengusios lūšnose sąmokslus, bandžiusios keisti pasaulį.
Ačiū Dievui, netroškom valdžios. Nebent atminimo.

Viskas virto išblukusiu popierium, tylinčiu oru.
Luošys vežimėlyje neatpažįsta bičiulio.
Stambi sena moteriškė (kadaise gražuolė) sukniumba
prie lovos, nespėjus darban. Šauniausią vyrą pakirto
alkoholis ir plaučių vėžys. Ne istorija juos įstūmė į tamsą,
bet kasdieniškos bėdos. Kas be ko, ir istorija stengės.

Užtrukęs tarp šlaito ir pranykusio amžiaus frontonų,
pagaunu tik baltą triukšmą iš niekieno žemės,
kuriame sutirpo jų sąmojai, maldos, kivirčai.
Jei bandau juos kalbinti, jie paprastai neatsako,
tik stabteli prietemoj. O kada atsiliepia – sunkoka suprasti,
ar tai jų, ar Esančio balsas.

 

Trečią valandą nakties

Kajutės pertvaros aidėjo tamsoje,
vos bepagaudamos variklio taktą.
Apčiuopomis prie guolio radęs raktą,
mieguistas išėjau koridoriun. Grandinė,
iliuminatorius, pakrypusi lipynė.
Toliau žiojėjo praraja.

Nesupratau, kame vanduo, kame dangus.
Blikties paviršiumi riedėjo balos,
autuvai mirko, svilino metalas,
tarytum gluodenas kertėj vingiavo trosas,
vos brėžės jo žvynai, ir kamino kolosas
kažką murmėjo pro miegus.

Ar plaukiam uosto link? Ar uostas tebėra?
Ar tai dar laivas, ar tiktai pavojus?
Virš tvano sūkurių, bemaž kaip Nojus,
aš plevenau. Giliai po bangomis vaidinos
surizgę vieškeliai, tvirtovė, kapinynas,
kuriuos pasiglemžė audra.

Ties pat akiračiu mirksėjo švyturys,
vos vos kedendamas Nerėjaus plaukus.
Erdvė, lyg vėjo perpučiamas laukas
ar stiklas, kuriame neatsispindi veidas,
mirgėjo, mainėsi ir putų šuoru sklaidės,
kai gūbrį keitė duburys.

Negreitai įminiau, ką perprato naktis
ir druskoje įrėžė zodiakas.
Nuo rūko plaišenų beveik apakęs,
tik skruosto ir kaktos ląstelėmis atspėjau:
šalia, dešinėje, nematoma slypėjo
sala, didžiulė nei mirtis,

be žiburių. Sunki juoduojanti žvaigždė,
glėby užsklendus nepatvarią būtį –
lapijos išgąstį, upokšnių griūtį,
laukinę įlanką iš gneiso ir iš nieko
ir smėlio kauburius, kur pėdsaką palieka
angis ir neskubi skruzdė.

Vijoklių garbanos vyniojos ant akmens,
ir cypavo šikšnosparniai, prikibę
prie urvo sienų. Nuogą jų gyvybę
globojo dviguba tamsa: uolinis karstas
kalvos įdubime – ir jūrų marių narsas,
kuriam nerandame matmens.

Ji plaukė taip arti, ta priešiška sala.
Ją pažinau tarytum aklą kirtį.
Ji buvo tai, ko negaliu patirti,
ko lenkias pojūčiai ir baiminas vaizduotė,
nes jos apybraižas ir tūrį atkartoti
turbūt pajėgia vien tyla.

Bet baigiasi tyla ir lieka sakinys.
Taip kūnas oloje ketvirtą dieną
atgauna amą, remiasi į sieną,
dar nežinodamas, ar įsaką supranta.
Taip negyvenamoj ertmėj skaptuoja krantą
kantri vilnis.

 

Du antikiniai posmai

Statmename kalėjime
Vėjas augina vynmedį
Skysto sidabro lapais.
Nebetoli standaus dangaus,
Prie keterõs,
Putų dosnybėj ir šviesoj
Sklendžia arkadų plaustas.
Erdvę įveikia dvejopas regėjimas.
Plentas aidės gelmėj, skardūs akiračiai plėsis,
Vingiais vilios upės vaga,
Kol dauboje, smėlio lopšy
Nejudri diena užmigdys
Dukart gimusį dievą*.

Bręsta kaitra tarpeklyje,
Liepos tyla išdidina
Stiebą, boružę, žvirgždą.
Stingsta vanduo, akmens gūbriai,
Vien tik tu pats –
Jų šeimininkas, jų spraga –
Sklidinas netikrumo.
Trakijos paukštis paakina negandą.
Slepias uolon versmė, šaukiasi medkirčio miškas.
Lapų dvelksme staigiai girdi,
Kaip migloje trypia kalvas
Juodadarbės nakties žirgai –
Dar nematomos žvaigždės.

 

Kavaleristas prie Seinų**

Už riedulių ir protirpų – beržynas,
Kur stebi raitelį akylas priešas.
Paspaudęs žirgo šonkaulius pentinais,
Jis leidosi risčia. Pakalnėj brėžės

Užšalęs ežeras. Nuvargo riešas,
Apgniaužęs vadžią. Tamsino žiūroną
Žvarbi drėgmė. Per mylią atsiplėšęs
Nuo fronto, jis pavijo eskadroną.

Trake gurgėjo katilas. Ulonai
Žinojo: lig aušros nebus atakos.
Tarp skroblų, atsigręžęs į raudoną
Saulėlydį, jo laukė bivuakas.

Širdis, kaip visada, ritmingai plakės.
Ne, jis nežus. Ne jam išsiskyrimai,
Ne jam kulkosvaidžio nekantrios šnekos,
Nes jį nuo skliautų sergi serafimai

Auksiniuos vartuos. Jam skirti brendimo
Ir ištvermės dešimtmečiai, nemarios
Eilutės, nesuskaitomi žaidimai,
Laiminga sostinė, laimėtas karas.

---

* Dukart gimęs dievas – Dionisas, kurio kultas atėjo iš Trakijos.
** Poetas Nikolajus Gumiliovas 1915 metų ankstyvą pavasarį kovėsi su vokiečiais kaip kavalerijos karininkas Seinų apylinkėse. Jo žmona Ana Achmatova meldė Aušros Vartų Madoną, kad jis nežūtų, ir jo tikrai nepalietė kulka, bet netrukus po Rusijos pralaimėto karo jis buvo sušaudytas bolševikų.