literatūros žurnalas

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10

 *  *  * 

Ilgas kelias ir eit keliu ilgai
Ir migla ilga.
Ir pusiau vanduo, ir pusiau sniegai
Ta ilga migla.

Atsitik! Ievų daug ir dienos jau
Mėlynos pas mus.
Krūpteliu mintim – aš ėjau, ėjau
Gatvėm pro namus.

Pamačiau… lietaus lyg nuplautame
Tu ore, tikrai
Tu! Kur sukome pogrindyj tame,
Tu atsitikai!

Kaip kasyklose ratais ar seniai
Sukome ant šių
Vietų, krūpteliu – tartum kaliniai,
Burbulus kančių.

Kaip iš tavo – iš mano vienumos
Tu! Tarp svetimų,
Vaikštant už abu paliktos namuos…
Atsitikimu!

Atsitik!.. Matau, kaip žūtbūtiniu
Skuba nežinia
Ir gyvenimu, gal ir nuo žmonių
Nusivest mane.

Kaip gitaros, kaip verksmas skambesių…
Prie baltų ievų
Atsitik! Tyliu su dangaus šviesiu
Amžinu Dievu.

Ir gyvenimas ilgu ir keliu
Ilgas kaip mintis.
Liūdnas vakaras, eit ir eit galiu…
Ar neatsitiks?

2014

 

*  *  *

Spindėjo pavasariu tikras
Tylos spindesys, kai klausais
Kaip spindinčios: dūžta kaip stiklas
Ji paukščių stikliniais balsais.

Tyla ir kai žemė nubrizgus
Per lietų aplinkui – ar ši,
Lyg lėktum laše, nenublizgins?
Tyla kaip neturtas graži.

Lietus, lyg mus piešdamas, krinta:
Ir man tu, ir tau vaidenuos,
Vieni pro kitų akvatintą
Prabėgam dangaus vandenuos.

Tyliais horizontais apskrieję
Vėjeliai: kai dvelktels šienu
Netyčia – nupurto: o Dieve,
Jau vasaros gaila dienų.

Girias ir į vandenis rodo
Spalvodamas toliuos ruduo.
Akiratis sukas lyg rondo
Tamson susiglaust lig rondò.

Jūs, žvaigždės, per tylą jums siūlės
Joj išsiuvinėtos, bet šiai
Ant liūdesio liūdesiu gulės
Visų man laikų liūdesiai.

Sudie, praeitim virst, pasauli,
Ateit amžinai, dabartie.
Paveikslai, spėti ir pagauti,
Ir gaudant ištrūkę, sudie.

2015

 

 

*  *  *

Dar likus tauta,
Nesuteršta dar, kas dar liks,
Kiek smūgių gauta,
Likt pasmerkta, dar ta dalis.

Jei sėmę sauja
Šios žemės, visą visada
Laikysit sau ją,
Kur neužgijus visata. –

Lyg prie paminklo
Gyvų, išplėtusių akis,
Išplėst palinko
Žvaigždes jums nesaugi naktis.

Dar ta neduosi
Išduot, neduok, nuo negerų
Laikų nušluostė
Raukšles plaukai man seserų.

Ką į panašią
Tave, išliekant panašiai,
Savim parašę,
Tą į mane tu parašei.

Žaibai kur pilsis
Nuo vandenų, ant vandenų
Kur vėjai ilsis…
Aš ateinu ir nueinu.

Ir dienos vėsios
Naktin spalvotuos žemei šiai
Šviesos griuvėsiuos
Lyg apsiverkusios gražiai.

2014

 

 

*  *  *

Vėjais atsiduso
Bust gamta: supūtę
Atdūsiai jos mūsų
Žemėje žibutę.

Grįžta, ką grąžinti
Gali ji, ramu nuo
Praregėt pažinto
Dievo mėlynumo.

Prie širdies klausiausi,
O iš seilių purvo
Ir akis, arčiausiai,
Patepė, kad buvo…

Veidą man pakilo
Mėlyna žibutė
Praust kvapu – likimą
Apšvietė, kai pūtė.

O praėjusiųjų
Jau laikų nedrąsios
Jūs, tarp svetimų jau,
Dar tik vienos dvasios!

Vienos dvasios gal nuo
Niekur neišpinto
Niekam, kaip iš kalno
Į mane įspindo.

1974 04 22–2014 11 20

 

 

*  *  *

Ar skauda tavyj nedejuoją
Ties dideliu tokiu vaizdu
Pasaulio, kurs nuolat kraujuoja
Aplinkui iš daugel žaizdų?

Pėdom uostinėdamos slenka
Nelaimės… Rytojau gražus!
Paduok aštuonioliktiems ranką…
Nors gal to rytojaus nebus.

Nebūtų ar būtų – iš kapo
Gėlių gal, vis vien, gal nors tų
Ištiest man krūtinėje tapo
Širdis kaip žemėlapyj tu.

Kaip dvasios tu vadas auginus,
Taip ir priklausysiu pats sau
Nepriklausomybėj, kaip, gimus,
Tu man, o aš tau priklausau.

Apsaugok, jei žemėn gult sviestų,
Kad žemė žmonių nuolatos
Praeinant nekalbintų vietų
Vardais ne iš savo tautos.

Istorija skaudžiai parinko
Už mus, aš į gelmę krentu,
Būk – šaukias vien gyvo paminklo
Tyla jos kapų kaip šventų.

2014

 

 

*  *  *

Toj šalyj mirtis tik, permačius, nesvarsto:
Sietu lyg sijoja.
Kryžius tarp žmonių vienoj eilėj su karsto
Antvožu sustoję.

Po pasaulį nešama tautos nelaime
Verkę ar neverkę,
Gyvenimu, atlyginimu už baimę,
Viskas atsimerkia.

Prisiartina bet kur išmirt pradėję,
Net akies lėlytė
Drėksta: buvimu, nors iš toli, padėjo
Nors atsilaikyti.

Raudant sąžinei, šok, sidabrine gerve,
Nesijot per mirtį
Toj senoj šalyj, kas kilpoj smaugias gerklę,
Pinigais kas smirdi.

Ar kareivis, kad pats gyvas dar, pradingus
Viskam, tiek teturi
Pro mūšius žiūrėt kur į laikus tragingus
Kaip karikatūrai?

Kur suvystė, iš tos vietos, kaip tą dieną
Visas atsimerki.
Ir ištikimybė, kurioje ne vieną
Visą naktį verkė.

Išduotiems tyla į tamsą guldė gaisą…
Diena, kam dabar ko
Gaila, kam… Nesuteršto jaunystės gaila
Toj šalyj man vargo!

2014

 

 

*  *  *

Susilygina diena
Ir naktis staiga kiekvienai
Nakčiai dieną, naktį dienai:
Visai žemei lyg viena.

Pamačiau lyg pro miegus
Vieną valandą lyg tuščią
Visą žemę ir lyg būčiau
Joj vienintelis žmogus.

Iš tylos išgirst galiu
Savo širdgėlą – klausyti,
Kaip nuo jos man gėlės vyto:
Tavo paliktų gėlių…

Horizontai ant akių
Draikos tartum užslopintų
Taip geismų šešėliai pintų
Joms vainiką iš tokių.

Lyg tamsoj šviesa, šviesoj
Lyg tamsa, lyg neis atskirti,
Ir gyvųjų darbus girdi
Mirę žemėj lyg visoj.

Naktį mėnesio spalvos,
Dieną saulės apdalijus
Žemė lyg jausmu žmonijos
Ir gyvos, ir negyvos.

Kol šviesotamsos kvapu
Pūstels – laiką susismulkins.
Švents lygiadieni, į dulkes
Dyla akmenys kapų!

2015

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Be priežasties tyla, lyg ko netekti,
Žolynų žodžiais nelankstyt, bet šiuos
Iš tokio tolio, bet, netemstant naktį,
Saulėleidžiu siūbavo šlamesiuos.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Jonas Juškaitis. Nesibaigiantis Donelaitis

2014 m. Nr. 1 / Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11 / Toks, akies kur lėlytėj pamėlsta,
Ilgesys, toks, kur lyg sugalvos
Man forsitija: eina per miestą
Nukariaut – kas ne saulės spalvos?