literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12

Kol kas
 

Atleiski man kad suokia devynbalsė
jog vasara ateinanti praeis
kad klaidžioju palaukėm dieną alsią
šešėlių pagiriais

Tenai vėsu ten dobilų ūkuos
rausvuos – atrodo – nušuoliavo stirna
atleisk kad vienišas su tavimi šnekuos
kad laiką praradau vien tau paskirtą

Atleisk kad klostosi ne kaip norėtųs
kad bus kurie per amžius neatleis
atleiski man kad aš kol kas ne lietūs
ne debesys ne upės ne keliai

 
 
 
Kažkas saloj saulučių
 
Neįžvelgt nebūti nežinoti
kad diena ir ryt šviesi išauš
kad atkandęs duonos kąsnį sotų
vėl tikėsiuos vakaro gražaus

be manęs – be mano greito žvilgsnio
ir be mano balso tu ramiai
tai kas buvo skirta pasiimsi
kaip kas dieną įprastai ėmei

vėjas beržas sups toks žalias linksmas
pašaukta esi akimirkai tokiai –
be manęs – naktis uždengs palinkus
langus pro kurių gaisus žvelgei

ten čiurliai tik šmėstelės virš tujų
virš jazmino žydinčio – arti
pėdsakai švytės aštrių sparnų jų
lyg sidabro dulkėm užberti

daug – dar daug sakmių šnabždėjęs būčiau
jei ne ta saulėlydžio naktis

o rytoj kažkas saloj saulučių
prisimerkęs šias eiles skaitys
 
 
 
Atimta
 

Prie Nemuno rugpjūtis. Tartum elgeta
prie jo sustoju, rankeles ištiesęs,
bet jis nepažvelgia. Nebūsim dviese.
Ir dovana bus atimta.

Pasauly prieblanda, nykumas, šiurpulys.
Langai akli ir veidrodžiai dulkėti
išgąsdina – pralėks lyg kamuolys
kažkas tenai, susmuks neradęs vietos.

Veidai net nuotraukose, regis, pasikeitę,
ir gatvėse lazdelės tarška – tiek aklų.
Tyla tokia, kad galima išeiti
iš proto ar pavirst įskilusiu stiklu.

Nuo delno paukštis nulesė metus.
Rugpjūčio žvaigždės krinta nušalvenę.
Ir viskas – niekieno. Ir liūdesys kartus –
be priežasties. Ir tu – ne mano.
 
 
 
Tik ta skaista
 

Viskas liko žemai – dulkėti veidai urzgesys
sausakimšų gatvių uždangstyti langai
siela giedrėja – reginiuos slypi tyrumas – esi
išgelbėtas mirksniui – kad paklaidintų lengvai

Nejaugi tiesa – vien tenai kur marmuras remias
į žvaigždžių sietynus? nejau
nevilties valandom per keiksmą įsimeni žemę
ir žydinčios vyšnios baltumui šnabždi vėl: bijau?

Kas žema ir aukšta tamsu ir šviesu – vis greta
slenka šešėliai – pjausto erdves į dalis
kad protas aptemtų amžinos viendienystės rate

tik ta žydinčios vyšnios skaista
tas aštrus žvaigždės spindulys – –
 
 
 
Ne man
 

Ne man nuversti kalnus – teniūksos
išbaidę debesis žvaigždes atskyrę
nuo žemės – mano sielą nuo tiesos
kad tie kurie savęs nežino – tyli

Kertelėj prigludau – langely atviram
galva lazdyno supasi papurus
kažkas duris krebždena laukdamas už durų –
gal išmaldos gal maišo aitvarams?

Kur pasidės tos smulkmenos kada nebus
manęs – ta mėnesienos juosta tie šešėliai
kurie atšoka nuo kertės ir slenka vėlei
šlamendami rasotus sutemų lapus?

 
 
 
Nes
 
Atsimenat akimirką – nubudęs
jauti – prarado kūnas svorį – kambarys
pakibo virš beržų išslinkęs pro duris
ir žvaigždės klega – šelmiškos truputį

išnyko slenksčiai užtvaros – vartus
kažkas plaustu pavertęs mėnesienoj irias
žaliom vilnim įsisiūbavo girios –
gėrėkis peržegnojęs tris kartus

nes atradimai sklęs – vieni kitus
aplenkdami – ir siela vaikiškai švytėti
pradės nes pildosi kas buvo pažadėta
seniai per liūdesio ir sopulio metus
 
 
 
Kol regi
 

Su laiku mums atrodo – atmosfera grėsmingai apniūksta
ir sienos į vėjus atsiremt užsigeis
kiek laiko ta būsena tęsis? Praėjo jau tūkstančiai
su vasaros žydinčiom pievom žvaigždynais puikiais

Bedugnės pačiam pakrašty regim – Saulė išsenka
ir žvaigždės nutolsta – kas jas pakeist sumanys?
būstas žemėja ir blėsta kampe jo ugnis –
klūpai inkšti lyg žvėrelis paklydęs – toks menkas

Kol siela dar regi kol kūnas dar daug ką supranta –
sugrįžk apkabinki pratark – panaktini baigei
sargybą – laikas Namo – ateis pabudėti pakrantėj
kiti – sielą skauda? – pažvelki kaip žydi rugiai –

 
 
 
Ne ten
 

Kaip veržias neapykanta pro sielas ir pro sienas –
nelyg dygliuota piktžolė – matai kaip iškeros
pasauly – kas nutiko? – pragarėja dienos
valstybės žmonės mintys – lygu pragaruos

Aš netikiu kad Tas kuris paprašo kalnus
keliauti kontinentais užpučia žvaigždes
mus neišgelbės – Dieve mano – švelnūs
Tavosios meilės spinduliai nejau užges?

Kaip garma neapykanta! – kažkas turėjo
įžeisti neįžeidžiamą – bet ar žinojom mes?
ir okeanų dugnuose plyšiai didėja
ir ten žemynai traiškomi prasmegs

Bausmė ir neapykanta? – ne ten atsukom veidus
ne ten mes statėm užtvaras iš psalmių ir maldų
ne ten pasėtos nuodėmės ir klaidos
ir neapykantą užauginai – ne Tu – –

 
 
 
Skundas
 
Kodėl neužtikau Homero sakinio,
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?
 
 
 
Du šešėliai
 

Vienintelis galbūt įminsi – kas ten žino –
ką įžvelgei ko nedrįsai ieškot
kaip pasilenkęs panaktinis
ties dviem šešėliais – savo ir kažko

 
 
 
Kas tau pasakė?
 

Ramybės apstu – tai kodėl aš nurimti nemoku?
akys primerktos – gudrauji? – lygint imi
matai – godžiai seka užgesdami
saulę nugeltę žiedynai šiloko?

Lietūs nakties vėsesni – grikši vežėčių ašis
bandydama šiaurę aplenkt – vėl kartosis
žaidimas spalvom – nurimę auksuosis
medžiai – garsės lapų graudus skambesys

Saldesnis medus paskutinis? – kas tau pasakė
kad laiko kartumas mudu aplenks
ir kad atspindėdama gelmę juodo vandens
sunoko liepsna paskutinės rudenio žvakės?

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Robertas Keturakis. Juodkrantės dienoraštis

2012 m. Nr. 8–9 / Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7 / likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė

2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…