Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai
2015 m. Nr. 5–6
*
Tavo akys kuriose mes miegam
P. É.
tavo akys kuriose mudu
miegam
daugiau nieko nėra
mano kūno tušti kambariai
pripildyti tavo
alsavimo
elnės ateina
atsigerti mūsų ramybės
tavo akys kurios man atvėrė
begalybę mano
vienatvės
– – –
mano akys kuriose
atsispindi
blausūs miesto žibintai
sutemos krinta ant tavo pečių
ištirpsta pasaulis
Valsas
1.
I speak to you across cities
I speak to you across plains
P. É.
aš nekalbu aš neverkiu nemoku laukti
kas vakarą naktim gulu ant tavo odos
manęs tiek daug nebus kur pasitraukti
švelnios gilios tamsios vienodos
tu tas vanduo kur pasmerktas tekėti
ir niekad nesuprast kaip viskas baigės
prieik arčiau ir bus gražu žiūrėti
ant tavo kūno spindi mano žvaigždės
2.
kalbėk man tiek daug kad galėčiau tavęs neklausyti
nematyt kaip pasibaigia dienos ir mėlyna virsta į juoda
kaip ropščias į kalną pavargusi dievo karvytė
taip krenta vanduo tavo rankos lietum atsiduoda
aš ateisiu jo gert tik kalbėk man ir debesys skysta
žuvys anka tankmėj o už lauko perkūnija trankos
ir jau niekas šią naktį nepridengia mūsų menkystės
tavo balsas lietum per mane per tave mano sningančios rankos
3.
jis neateis prie miesto mūrų
užmiega šuo iš balto plieno
kaimiečiai kirkinas ant šieno
kareivis regi sapną niūrų
per sutemas tarsi per ledą
ant rūko gijos prisirišęs
kol sklaidosi ruduo pamišęs
berniukas avį girdyt veda
sugrįžus
ir išties man čia geriau
tamsos daugiau čia ir drengia
ir vėjas ir nieks nepridengia
ir nieko čia dar daugiau
daugiau nesakysiu tik vėjas
tamsa užeina ir lyja
ir nieko žaizda užrandėjus
bet ačiū bet dar neužgyja
geriau čia nes lygumos plyti
per lygumas kūlvirsčiais vėjas
ir tamsumai ilgai užėjus
manęs tiek vienos nematyti
Paskutinis laiškas
aš nemoku tavęs pasiilgti
sninga per daug
mano kūnas apeina
šerkšnu tarsi liūdesiu
nusvyra šermukšniai
koks raudonas šis sniegas
Dekalogas
1. Tikras poetas privalo mokėti dūsaut, žvelgti veršiuko akim
atsimerki – dangus ir nelyja,
Viešpats žiūri pro debesio kampą.
2. Geras poetas moka kalbą, kalbų
užkalbėjimų pilnos kišenės,
tavo miestas tylus, neapšviestas.
3. Jei poetas yra tikras poetas
ir nieko tikro, tik virš jūros,
nusvyra debesys lyg krūtys.
4. Normalus poetas turi bičiulių su jais kartais
tavo kūną išgert iki dugno
ir naktim nusišluostyti lūpas.
5. Poetų esama ne tik tarp humanitarų
sakei, suskaičiuok iki dešimt,
atsimerkiau – tavęs jau nebuvo.
6. Geri poetai daug skaito
ar girdi – vėjas puslapius varto –
tavo žvilgsnis į niekur įsmigęs.
7. Poetui būtina gera vaizduotė
ir tai, ką pamatei, jau buvo
ir tai, ko nematysi, bus.
8. Tikras poetas turi būti laisvas
mano pirštais teki tarsi vynas,
aš tavęs niekada nesurinksiu.
9. Poetui svarbu gerai
negyventi vien sniegas ir sniegas,
zylės pramuša sąmonės stiklą.
10. Poetui reikalingas skvarbus žvilgsnis
atsimerkt, o paskui – užsimerkti