literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

pusę amžiaus
nugramdžius

 

Intro:
malūno sutra

sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

durpyno veidrodžiai kvadratais
atspindi debesis vangius
ir dar matai o gal tau matos
kaip brenda vėjas per rugius

 

1

Eilės medinių stulpų

nuo Rudaminos ligi Šeštokų.

Prie stulpo ausį priglausi ir stulpas pradės tau gausti.
Į šitą pasaulį atokų
dabar nusigausi

alkomis

išverstomis, malkomis
smilkstančiomis,

eilėmis

išrimuotomis,

gaudžiančiomis pakelėmis.
Tik taip.
Arba – ne.

Ugnie, sek paskui mane.

 

2

Kregždės, banalybės,

laidus tarp stulpų

nutūpusios, tartum natos.
Tolius jos mato, matos
iš tolo – matyti, matuoti, mąstyti
palyginimais

gera,

talpu,
tik netilpo pačiam sutupdyti,

penklinę su kregždėmis nusižiūrėjai
iš paveikslėlio
žemiškesnio kūrėjo

knygoj,

kurią tau temstant
prieš miegą tetos

mėgo skaityti.

Kregždžių natos –
tavo sapnams
atsibudusiems,

gaudžiantiems

telegrafo stulpams.

Ar ne tam,
kad dėsniais gimtosios kalbos
pasipriešinęs
entropijos dėsniui

dabar

jau ir tu

gandrų lizdo ratą ant kluono,
gandrą, sklendžiantį ratais,
debesis, pavasario nupenėtus,
grambuolius

tartum dramblius

kregždėta atmintimi kaip iš natų
sugroti
galėtum?

 

3

Vienoje, Belvederio muziejuje,
matei paveikslą:

Kristus

su muse,
ištatuiruota ant dilbio.

Prisiminei naivius kaimo
šventuosius,

musių

nutupėtą

portretą ant uosio
lentos – tą,

kur Kristus

šešėlyje ligi gerosios
pusės

nuo ankštos
stubos sienos
rodo į savo atvirą
širdį tavo
plakančiuose Maišymuose.

Kristus myli tave
kelyje
nuo Maišymų ligi Vienos
pradingusį

proto
puikybėje, smegenų vingiuose
pašarvotą.

 

 

4

Per dieną žaidžiant
akys pavargo
pasaulyje, pilname šviesesnio
rytojaus

prie kelio,

kur eglės išlakios

ošdamos auga,
vaikeliui

veriasi rojus,

o rojų

žiogai ir pievagrybiai saugo.

Rojaus sode mėlynuoja
ir gelsta slyvos,

juoduoja

varnėnų balsai,

aimanuoja vėlyvos

volungės pratisai,
uždraustieji
varstosi, ribuliuoja beveik idealūs
pasauliai

ir dar ne visai

pasauliai –

kur kurkiančios balos,

višta su ančiukais, kvailai
šypsantys
saulės zuikučiai,

mirgantys šviesos
angelai,
vilkdalgiai ir asiūkliai,

debesies atspindžių pataisai.

 

5

Prieš audrą baublys visą vakarą Rimiety

baubia

per patį darbymetį,

nesibaigsiantį

su diena.

Ne itin tau rūpi

nei mojantys

javapjovių sparnai,

nei jų javapjūtė –

pasaulis apsvaigęs

prasideda baigias,

gyvenimo rojų
riboja

sūpynės rugpjūty

po obelimi sena.

Supies ir supies.

Būti – pirmyn, atgal – nebūti,

bet ir tai

tau nerūpi,

niekada

nerūpės.

Tau rūpi tik „Rudnosiuką“ kartoti,
žodį prie žodžio dėti,
aidėti,

suptis ir suptis, suptis

ir veidrodėti

 

6

Dievas mato.

Mato, kur tu eini, ką kalbi,
ir ką iš tiesų
ketini pasakyti

pėdomis,

išsukiotomis reumato.

Dievas
negirdi maldų, neklauso
tavo esu,

Dievas mato.

Pasaulis sukurtas
be datų,

ligi jo pabaigos

Dievas mato.

Ir šitai, ir tai
Dievas mato,
kiek užmatai.

Mato dieną,
mato nakčia.

Rudaminos piliakalnį,
bažnyčią,
kaip išgąsdintą, o gal tyčia
bliaunantį pilnakelnį

krikštija

beveik paslapčia.

Dievas mato achajų laivyną,
žino,

kaip kyla karai,

ką amžių ryte

danguje riešutyno

su Dangute darai.

Didelė paslaptis yra matantis
Dievas,

didis Stebėtojas.

Neabejok.

Be abejo,

nebijok –

protingi ir gražūs

indėnai nieko nebijo.

Esi Stebėtojas mažas,

Nemirštančiojo

įkapių

plunksna,
nupuolus

Jo žemėn. Vienas
įkvėpis.
Viena paslaptis. Vienas
indėnas.

 

Vėjų pauzė

markstos,

švaistos,

niaukstos,

blaivos,
švilpti publika pasiuto,
nepaliaus – svajingai kvailas,
iš gyvenimų pasiūtas

atsainiai, didžiuliais dygsniais –
nutylėtais, ištartais –
mimas vakaras – su blyksniais
languose ties atvartais –

žaidžia menamais daiktais


7

Laikas kaime ciksi iš cyko.

Iš dzyko
buvimo, sako, padykęs
esi.

Pievoj, kur blyksi

saulė prie tako

į kalną

ir žemuogės sirpsta
kiek užmatai

vos tik

užsimerki.

Atako
Vakarė, žiūri. Išburtos
rūtos žaliuoja,

žemčiūgai

rausta
seni, nuo sunkumo nukarę.

Kur tu,
ten alkanas aidas – atkurto
ir klausos.

Tikrovė

kalba ne eufemizmais:

ruskis

su šaknimis

neišrovė.

Konformizmui
į proto seklyčios duris baladojantis,
beldžiant,

stuksenant,

užmušk, nepavyko

iš atminties

ir sapnų

ištrinti,

kaip naktis

po nakties
ant sienos svirne

sukabinti

nuo seno
būdrauja muzikos instrumentai.

Pasaulyje pagyventa.
Šventa.

Švinta, vėl rausta

dangus,
rasoja.
Gyva guli Mamulė. Alsuoja

Sibiru,
apie kurį, kaip kas vakarą
paprašyta,

pasakodama

užmiega
į sapną, išaustą

iš indigo

ir sniego.

Dėk
pauzę prie pauzės,

snaigę

prie snaigės, prisnigus
budėk,
užmigt neįstengdamas.

Neklausinėk,
tik klausyk, ką pirmąjį kartą
tada ir dabar

tau pirmyn

ir atgal
ligi ryto krebždena

tiesą žinanti gal
pelė,

gal vėlė

nerami.
Be graudulio, be patoso.

Praeitimi, ateitimi.

Tuštumomis

svirno sienose,
laikraščiais išklijuotose.

Kregždžių
krebždančiomis natomis.

Ugnimi.

 

8

Ant kalno, kur būta
malūno,

liko titnago gabalai,

skeltės, kuriomis žaidei,
skeldamas kibirkštis.

Žaisdamas mirdavai
kibirkštimi,

kibirkštimi žaisdamas

prisikeldavai.

Gyventi neprivalai,

bet nori.

Oriai,
iš kūno

į kūną ant kalno

tavo
prosenelio malūno.

 

9

Arti neteko,

nereikėjo su liaudim ganyti.
Matyt,
tiek to išganymo:

kaip rikis,

vytis
Jurgis, neišmuštas iš gyvenimo
balno,

kai leidžias į slėnį

naktis

ir tik atmintis

gyva

čia, ant malūno kalno,
dunksodamas su sūnumi –

ja tikėk, jį mylėk,

pasitikėk

savimi,
lemtimi pasikliauk,

keliauk

su dabartimi.

 

10

Ropoja per Sibirą utėlė
ir ropos.

Kielė

uodega moja
ir mos.

Žolė bus žolė.

Vergas

liks vergas.

Slibinas, mergos,

nukautas

niekad nebus.

Tariamos meilės neieškokite
čia. Ir tu
neieškok,

įtariamos meilės

žiūrėk.

Nieko neimk,

kas ne tavo,
padėk. Pridėk tiek, kiek gavai.
Pradėk

ten, kur baigei –
už kluono

Maišymuose,

kur tau nėra buvę žiemos,

esi užmaišytas,

užraugtas,

tarytum tešla
sprangiai gyvenimo duonai.

 

11

Blunka vaizduotės dažas,

nebeskiri – vestuvininkai ar miražas
ties tvenkinio akimi
leidžiasi nuo kalvos.

Dažniausiai sapnai čia gražūs.
Košmarai – gražiausi,

patikimi,

kvailį lošiantys
su mirtimi,

su kvailiu žaidžiantys

mirtį.

Tau skirta daug ką patirti,

duota daugiau
nei neskirti

tikrai ar tikriausiai

juodžiausiomis naktimis,
žaibui vos
perplėšus skliautą

žvilgsniu periferiniu

iš antikinių

imperijų,

iš Spartos, iš Sirakūzų,

iš Maišymų

kukurūzų,

nuo Trojos
paties tolimiausio rytojaus

išsprogintomis akimis
tave per šimtmečius stebi
laukinis

Baimės Arklys Be Galvos* –
ką besapnuotum, kur bekeliautum.

 

12

Paskutinį akordą
sugros
su sąmone rytas susikryžiavęs.
Vėjas nurimęs.

Rūkas

papėdėj
kalno kupros,

kumelė

su kumeliuku.
Taika
po audros.

Ir dėdė,
miręs tik ką,

ką tik parvažiavęs

pareinąs keliuku.

 

Outro:
gegutės sutra

tiesiai šviesiai

dažniausiai kreivokai ir baisiai kampuotai
kerinčiai naiviai svarstytojai būti nebūti
kantriai brendančios saulės šviesa ir tiesa vainikuotai
sąmonei tavo iš rūko kukuoja gegutė

gegutė iš rūko kukuoja kad sąmonė tavo
tai kas buvo yra ir taip bus visada kas gyvavo

tas gyvuos ir gyvuos ką darysi tegul sau gyvuoja
kol yra

praeities

dabarty

ateitis

kol kukuoja

2018 08 31–09 12 Opatija


* Kertinis gyvenimo sapnas, regėtas ketverių, Maišymuose, per audrą. Pora valstiečių ant įtemptos virvės tarp greta dardančių vežimų pamovę arklio galvą. Paklausti, ką veža, sumurma: „Arklį Be Galvos.“

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / tapęs vienišas galutinai nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi, gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs jaunystėje, senas dabar jau ir aš, šitiek metų praėjo ir sunkiai bepamenu mus – apkurtusias…

Brigita Speičytė. Drabužėliais dėvėtais

2001 m. Nr. 8-9 / Aidas Marčėnas. Dėvėti: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos. leidykla, 2001.

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…