Aidas Marčėnas. Maišymai
2020 m. Nr. 1
pusę amžiaus
nugramdžius
Intro:
malūno sutra
sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti
durpyno veidrodžiai kvadratais
atspindi debesis vangius
ir dar matai o gal tau matos
kaip brenda vėjas per rugius
1
Eilės medinių stulpų
nuo Rudaminos ligi Šeštokų.
Prie stulpo ausį priglausi ir stulpas pradės tau gausti.
Į šitą pasaulį atokų
dabar nusigausi
alkomis
išverstomis, malkomis
smilkstančiomis,
eilėmis
išrimuotomis,
gaudžiančiomis pakelėmis.
Tik taip.
Arba – ne.
Ugnie, sek paskui mane.
2
Kregždės, banalybės,
laidus tarp stulpų
nutūpusios, tartum natos.
Tolius jos mato, matos
iš tolo – matyti, matuoti, mąstyti
palyginimais
gera,
talpu,
tik netilpo pačiam sutupdyti,
penklinę su kregždėmis nusižiūrėjai
iš paveikslėlio
žemiškesnio kūrėjo
knygoj,
kurią tau temstant
prieš miegą tetos
mėgo skaityti.
Kregždžių natos –
tavo sapnams
atsibudusiems,
gaudžiantiems
telegrafo stulpams.
Ar ne tam,
kad dėsniais gimtosios kalbos
pasipriešinęs
entropijos dėsniui
dabar
jau ir tu
gandrų lizdo ratą ant kluono,
gandrą, sklendžiantį ratais,
debesis, pavasario nupenėtus,
grambuolius
tartum dramblius
kregždėta atmintimi kaip iš natų
sugroti
galėtum?
3
Vienoje, Belvederio muziejuje,
matei paveikslą:
Kristus
su muse,
ištatuiruota ant dilbio.
Prisiminei naivius kaimo
šventuosius,
musių
nutupėtą
portretą ant uosio
lentos – tą,
kur Kristus
šešėlyje ligi gerosios
pusės
nuo ankštos
stubos sienos
rodo į savo atvirą
širdį tavo
plakančiuose Maišymuose.
Kristus myli tave
kelyje
nuo Maišymų ligi Vienos
pradingusį
proto
puikybėje, smegenų vingiuose
pašarvotą.
4
Per dieną žaidžiant
akys pavargo
pasaulyje, pilname šviesesnio
rytojaus
prie kelio,
kur eglės išlakios
ošdamos auga,
vaikeliui
veriasi rojus,
o rojų
žiogai ir pievagrybiai saugo.
Rojaus sode mėlynuoja
ir gelsta slyvos,
juoduoja
varnėnų balsai,
aimanuoja vėlyvos
volungės pratisai,
uždraustieji
varstosi, ribuliuoja beveik idealūs
pasauliai
ir dar ne visai
pasauliai –
kur kurkiančios balos,
višta su ančiukais, kvailai
šypsantys
saulės zuikučiai,
mirgantys šviesos
angelai,
vilkdalgiai ir asiūkliai,
debesies atspindžių pataisai.
5
Prieš audrą baublys visą vakarą Rimiety
baubia
per patį darbymetį,
nesibaigsiantį
su diena.
Ne itin tau rūpi
nei mojantys
javapjovių sparnai,
nei jų javapjūtė –
pasaulis apsvaigęs
prasideda baigias,
gyvenimo rojų
riboja
sūpynės rugpjūty
po obelimi sena.
Supies ir supies.
Būti – pirmyn, atgal – nebūti,
bet ir tai
tau nerūpi,
niekada
nerūpės.
Tau rūpi tik „Rudnosiuką“ kartoti,
žodį prie žodžio dėti,
aidėti,
suptis ir suptis, suptis
ir veidrodėti
6
Dievas mato.
Mato, kur tu eini, ką kalbi,
ir ką iš tiesų
ketini pasakyti
pėdomis,
išsukiotomis reumato.
Dievas
negirdi maldų, neklauso
tavo esu,
Dievas mato.
Pasaulis sukurtas
be datų,
ligi jo pabaigos
Dievas mato.
Ir šitai, ir tai
Dievas mato,
kiek užmatai.
Mato dieną,
mato nakčia.
Rudaminos piliakalnį,
bažnyčią,
kaip išgąsdintą, o gal tyčia
bliaunantį pilnakelnį
krikštija
beveik paslapčia.
Dievas mato achajų laivyną,
žino,
kaip kyla karai,
ką amžių ryte
danguje riešutyno
su Dangute darai.
Didelė paslaptis yra matantis
Dievas,
didis Stebėtojas.
Neabejok.
Be abejo,
nebijok –
protingi ir gražūs
indėnai nieko nebijo.
Esi Stebėtojas mažas,
Nemirštančiojo
įkapių
plunksna,
nupuolus
Jo žemėn. Vienas
įkvėpis.
Viena paslaptis. Vienas
indėnas.
Vėjų pauzė
markstos,
švaistos,
niaukstos,
blaivos,
švilpti publika pasiuto,
nepaliaus – svajingai kvailas,
iš gyvenimų pasiūtas
atsainiai, didžiuliais dygsniais –
nutylėtais, ištartais –
mimas vakaras – su blyksniais
languose ties atvartais –
žaidžia menamais daiktais
7
Laikas kaime ciksi iš cyko.
Iš dzyko
buvimo, sako, padykęs
esi.
Pievoj, kur blyksi
saulė prie tako
į kalną
ir žemuogės sirpsta
kiek užmatai
vos tik
užsimerki.
Atako
Vakarė, žiūri. Išburtos
rūtos žaliuoja,
žemčiūgai
rausta
seni, nuo sunkumo nukarę.
Kur tu,
ten alkanas aidas – atkurto
ir klausos.
Tikrovė
kalba ne eufemizmais:
ruskis
su šaknimis
neišrovė.
Konformizmui
į proto seklyčios duris baladojantis,
beldžiant,
stuksenant,
užmušk, nepavyko
iš atminties
ir sapnų
ištrinti,
kaip naktis
po nakties
ant sienos svirne
sukabinti
nuo seno
būdrauja muzikos instrumentai.
Pasaulyje pagyventa.
Šventa.
Švinta, vėl rausta
dangus,
rasoja.
Gyva guli Mamulė. Alsuoja
Sibiru,
apie kurį, kaip kas vakarą
paprašyta,
pasakodama
užmiega
į sapną, išaustą
iš indigo
ir sniego.
Dėk
pauzę prie pauzės,
snaigę
prie snaigės, prisnigus
budėk,
užmigt neįstengdamas.
Neklausinėk,
tik klausyk, ką pirmąjį kartą
tada ir dabar
tau pirmyn
ir atgal
ligi ryto krebždena
tiesą žinanti gal
pelė,
gal vėlė
nerami.
Be graudulio, be patoso.
Praeitimi, ateitimi.
Tuštumomis
svirno sienose,
laikraščiais išklijuotose.
Kregždžių
krebždančiomis natomis.
Ugnimi.
8
Ant kalno, kur būta
malūno,
liko titnago gabalai,
skeltės, kuriomis žaidei,
skeldamas kibirkštis.
Žaisdamas mirdavai
kibirkštimi,
kibirkštimi žaisdamas
prisikeldavai.
Gyventi neprivalai,
bet nori.
Oriai,
iš kūno
į kūną ant kalno
tavo
prosenelio malūno.
9
Arti neteko,
nereikėjo su liaudim ganyti.
Matyt,
tiek to išganymo:
kaip rikis,
vytis
Jurgis, neišmuštas iš gyvenimo
balno,
kai leidžias į slėnį
naktis
ir tik atmintis
gyva
čia, ant malūno kalno,
dunksodamas su sūnumi –
ja tikėk, jį mylėk,
pasitikėk
savimi,
lemtimi pasikliauk,
keliauk
su dabartimi.
10
Ropoja per Sibirą utėlė
ir ropos.
Kielė
uodega moja
ir mos.
Žolė bus žolė.
Vergas
liks vergas.
Slibinas, mergos,
nukautas
niekad nebus.
Tariamos meilės neieškokite
čia. Ir tu
neieškok,
įtariamos meilės
žiūrėk.
Nieko neimk,
kas ne tavo,
padėk. Pridėk tiek, kiek gavai.
Pradėk
ten, kur baigei –
už kluono
Maišymuose,
kur tau nėra buvę žiemos,
esi užmaišytas,
užraugtas,
tarytum tešla
sprangiai gyvenimo duonai.
11
Blunka vaizduotės dažas,
nebeskiri – vestuvininkai ar miražas
ties tvenkinio akimi
leidžiasi nuo kalvos.
Dažniausiai sapnai čia gražūs.
Košmarai – gražiausi,
patikimi,
kvailį lošiantys
su mirtimi,
su kvailiu žaidžiantys
mirtį.
Tau skirta daug ką patirti,
duota daugiau
nei neskirti
tikrai ar tikriausiai
juodžiausiomis naktimis,
žaibui vos
perplėšus skliautą
žvilgsniu periferiniu
iš antikinių
imperijų,
iš Spartos, iš Sirakūzų,
iš Maišymų
kukurūzų,
nuo Trojos
paties tolimiausio rytojaus
išsprogintomis akimis
tave per šimtmečius stebi
laukinis
Baimės Arklys Be Galvos* –
ką besapnuotum, kur bekeliautum.
12
Paskutinį akordą
sugros
su sąmone rytas susikryžiavęs.
Vėjas nurimęs.
Rūkas
papėdėj
kalno kupros,
kumelė
su kumeliuku.
Taika
po audros.
Ir dėdė,
miręs tik ką,
ką tik parvažiavęs
pareinąs keliuku.
Outro:
gegutės sutra
tiesiai šviesiai
dažniausiai kreivokai ir baisiai kampuotai
kerinčiai naiviai svarstytojai būti nebūti
kantriai brendančios saulės šviesa ir tiesa vainikuotai
sąmonei tavo iš rūko kukuoja gegutė
gegutė iš rūko kukuoja kad sąmonė tavo
tai kas buvo yra ir taip bus visada kas gyvavo
tas gyvuos ir gyvuos ką darysi tegul sau gyvuoja
kol yra
praeities
dabarty
ateitis
kol kukuoja
2018 08 31–09 12 Opatija
* Kertinis gyvenimo sapnas, regėtas ketverių, Maišymuose, per audrą. Pora valstiečių ant įtemptos virvės tarp greta dardančių vežimų pamovę arklio galvą. Paklausti, ką veža, sumurma: „Arklį Be Galvos.“