Jonas Juškaitis. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 11
*
Toks, akies kur lėlytėj pamėlsta,
Ilgesys, toks, kur lyg sugalvos
Man forsitija: eina per miestą
Nukariaut – kas ne saulės spalvos?
Nuo žalių ir juodų atsiskyrė
Ji kaip saulė visa nors viena.
Ỹra tol, kol yrà, ir, kol ỹra,
Tol yrà, – geltonuot negana.
Taip iš tavo krūtų nesiliauja
Lėkus man į akis kibirkštis,
Ir iš mano akių kaip į kraują
Lekia tau kibirkštis į krūtis.
O tu, ilgesio skaudantis vaizde:
Kiek gali atlaikyti, yra
Ilgesių, kai pražydus į žvaigždę,
Ji liūdėjo viena kaip tyla.
Iš po medžių, kur žemė ir – nieko:
Vieną traukiančios vietos, ją pats
Palydėsiu, kol vakaras ieško,
Patylėt vienaragiui kasnakts.
2012
*
Šalti saulėlydžiai spalvas po šukę
Surinks į vieną lietis lyg vynu.
Užgriuvusiom akim ir išsisukę
Nuo pragaro, žiūriu – kad gyvenu!
Nuo mano šalčių, nes tik vieną uja,
Jūs nedrebėkit, koks nebent suklys,
Plonais balsais giedokit aleliuja,
Mergaitės mielos, seni kaip soklys.
Saulėlydžiai po šaltį pagal šoną,
Kaip sniego žmogų, paguldys patiems:
Graudžiau ragu raudodama raudona,
Pranykdama paskutine, pritems.
Varvėt verlibrams varvina varvekliai…
Nevarkit, kaltės: net, kaip malūne,
Pro langus dulkinus, matau, kaip seklį,
Savas, kaip ir paguldančias mane.
Žiūriu – dar daug dienos, daug dar pabūsiu,
Žaros žaizdoj į tamsą grimztant jai.
Žinau – užmigsiu, nežinau – pabusiu…
Atsiveja ar nepasivijai?!
2013
*
Ar gamtos, ar antgamtiškai rankai
Varinėjamos, nors nepakis,
Eina buivolų bandos kaip tankai,
Musės burbia žaizdas ir akis.
Sunkūs slenka savanomis sunkiai.
Varna tupias ant rago rami.
Išvaryti gyveniman slunkiai,
Žiaurūs snukiai, o lyg verkdami.
Žole, žole, žvėrių kapelione,
Dėstai apie buvimą, kai gnu
Vandenų akmenuos per kelionę
Kriokia ritamas upės dugnu.
Karštos tamsos, kaip nori, taip sukis,
Saulei sėdant, lyg piktas ant šios
Žemės, kilsteli buivolo snukis,
Pilnas siaubo, žiaurumo, kančios.
Nuo hienų balsų sarabandos
Ten, kur kaukolė pirmo žmogaus –
Žemės viduriu, buivolų bandos
Eina, kol atsigerti negaus.
2012
*
Daug nuprausė nuo veido žmonės bendro
Gyvenimo ir, nuo žiemos pabalę,
Paskendę savo mintyse, nuskendo
Praeityje, praeidami pro šalį.
Ir ta širdis, širdis ta, lyg šakelė
Mot paukščiui ją paliekančiam: nuo pilko
Dangaus nuėjo dienos, o šešėli,
Ir juodus debesis stogais nuvilko.
Nuėjo dienos nuo žmonių – iškilo
Pasikartot vieni kitiems su rytu.
Vėl susidėkit, veidrodžiai suskilę…
Su rytu, vakar vakaro prarytu.
Pirmajame sniege voliojas šunes,
Iš medžių vienišų per tuščią lauką,
Po vieną atsitūpę į viršūnes,
Prieš tolį paukščiai stebi dulkių auką.
Nugrimzt aplink į praeitį apsniega
Apsniega žemę – vėl žiūrėkit buvę
Kaip žiūri bulvė: iš akių po diegą
Atmerkia, kad visais matytų bulvę.
2013
*
Pasaulyj, kiek trunka sekundė, aiduos mus kovų
Pasmerkusi laisvei gimimo pati valanda:
Nepermaldaut ir kaip karūnos lengvos nuo savų
Galvų nenuimt visada.
Kur mano vienatvės tyloj tu apsigyveni,
Dievo laisvės stebuklą atradę lūpų skoniu,
Pasaulyj, kiek trunka sekundė, neverk, lyg vieni…
Kiek trunka sekundė žmonių.
Kaip vakaras, kiek trunka sekundė, nusišypsos
Gražus, taip, kad buvom pasaulyje, tikra tik tas.
Galybėje gailesčio mano laikais lyg šviesos
Sekundė dienas net piktas.
Paduoda medžiai po lapą man… lyg ir praeitis
Tavo rankų, vėsių ir švelnių… ir neprabylą.
Pasaulyj, kiek trunka sekundė, visur pasitiks
Tavęs nebuvimo tyla.
Pasaulyje tave karūnai, kurios kaip vagis
Nepalies nė mirtis ir kuri nepasikartos,
Dievas atidavė man į rankas, ir buvom akis
Atmerkę iš savo tautos.
2013
*
Gedimino kalnas priešais ižą.
Plikšala su ratais nerangių
Gatvių, šita lerva, šita vyža, –
Žengei žvengiant žingine žengiu!
Nes mane lėkt vėjas apsvaigino:
Arba nors ir vieną, arba nors
Visas miestas nuo klevų sprogimo
Kaip vulkanas susigarbanos.
Gedimino žalsvas kalnas, mūrai
Atsistoję laukiančiam šalia,
Nors aplinkui, kaip vamzdec kultūrai,
Juoduma nenori būt žalia.
Taip, kaip nuo priklausomybių lobstat
Nepriklausomybėj, aš dvasia
Žalias kaip islamas. Nihil obstat:
Laukiu medžių sprogstant miglose.
Rankoj su centu, žilu ir smulkiu,
Taip žila lyg centas nuo duobės
Ginas, kaip aš laukiu: kils iš dulkių
Gediminas, kalnas sudrebės!
2013
*
Aš nebijau – ką tu man padarysi?
Pasižiūrėjai į akis arti,
Ir, iš akių akim išvogęs visą,
Išsinešiau tave – nė nejauti.
Ką tu man padarysi? Tu mergaite,
Aš nebijau tavęs. Nekaltame
Kaip veidrodyj atsispindėjau greitai
Nuogumo blizgančiame baltume.
O ar tau gaila? Gaila man bus, kur tu
Nusinešei… Eilėraštyj šiame
Viena nepyk, net jeigu atsidurtų
Jis nors visiems dantų sugriežime.
Mergaitės greit užmiršta… Gal blakstienai
Kur nors blakstieną lietus prisimins
Kas nors: mergaitei sakoma tik vienai
Ir visados tiktai pašnibždomis.
Nors žvilgsniais pasijutom lyg nukaitę,
Taip iš arti, tačiau, kaip nuo akies
Akis, kaip nuo ausies ausis, mergaite,
Galvoj, toli, nors… tu galvoj sukies!
Pradžioj ir būna žodis – pranašystė
Skaitysiančiam: pasimatysit, nes…
Aš nebijau. Ką tu man padarysi?
Jei ne, nors neužmiršk, nors… Nors manęs.
2013
*
Kareivio akyse mėlynė miršta.
Jis melsis gal kaip angelas, bet šuns
Snukiu pabūklas kels likimo pirštą
Keiksmais lyg velniui spjaudyt. Hund mit uns!
Girdėjote, kaip mūšiuos tankai šaudę:
Tvajmat, ble-ble?!. Prisiminimui… nes
Tiek verkianti manyj mirtis išspaudė.
O laike, o niūniavime manęs!..
Einu… kaip urzgia pinigai, klausausi…
Pro bankus… tartum duonoj su vynu
Tyloj, vienoj ir amžinoj ir ausį
Pridėjusioj prie žemių kruvinų.
Išplėtę spalvai slepiamai kaip deivei
Akis dangun, gyvybę iš burnos
Iškvėpdami, sukniubdavo kareiviai
Karuos… Mėlynė miršta ne kur nors.
Bučiuoju žemę, kad nenukariauja.
Per širdį pučia vėjas nuo tautos:
Kaip kraujas bėgo iš liepsnos, iš kraujo
Istorijos liepsna taip atsistos!
2012
*
Horizontuos saulės apkritimas,
Kur būnu – esu, nes apie tą,
Apie tą lig skausmo apskritimais,
Apskritimais žemė apskrita.
Spalvomis kaip angelas su krūmu
Degančiu ateina kupina
Neapsakomų netikėtumų
Kiekviena vienintelė diena.
Medis, palytėtas medžio, žvanga,
Sunkiai ant šakų pakeliama,
Durų angą ir kiekvieną langą
Užgulė birželio žaluma.
Neištrūksi ir nebėk – nedingsi
Kaip iš neišeinamos pilies,
Painiojant po žemę kilpom žingsnį,
Galvoje jo aidas atsilieps.
Apkabino skausmas kaip erškėtis…
Apskritimai nepasikartos:
Eik pro skaistų gailestį ilgėtis
Horizontų žemės apskritos.