Palmyra Petrauskaitė. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 11
Palmyra Petrauskaitė-Čebelienė (1923 09 18–2012 12 30) buvo viena iš Kauno poetų būrelio, apie kurį rašyta Vytauto Ambrazo-Dubindrio straipsnyje „Keturiese anapus rudens“ („Metai“, 2014, Nr. 5–6). Jos poetinė kūryba antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu buvo stropiai slepiama, niekur nespausdinama. Tik 1994 m. Vytauto Kubiliaus sudarytoje antologijoje „Anapus rudens“ paskelbtas jos eilėraščių ciklas „Sutemusiuos krantuos“. Daug kitų P. Petrauskaitės eilėraščių nuorašų saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyne. Skelbiamas dar pluoštas jos eilėraščių, rašytų 1945–1953 m.
*
Aš mačiau nuvystantį papartį žalią
rudenio miškuos nudegintą šalnos
ir palaužtą slyvos medžio svyrančią šakelę.
Veidą mirusį mačiau baltuos, šaltuos žieduos…
Bet aš niekad nemaniau, jog vieną rytmetį
jau nebegalėsiu nemąstyti apie tai,
nepriglaust kaktos į dygų slyvmedį. –
Mintys plaukia iš toli, plačiai, lėtai, keistai…
Kam, ir kam mąstau apie papartį vystantį
samanoj rudens miškų tuščių liūdnoj?
Nuostabius vaizdus, brangius kadais, matau sugrįžtančius
svetimus ir tolimus toj didelėj šviesoj.
Ir matau medžius, paparčio trapų lapą
paveiksle nepažįstamam, didžiuliam, – ne žmonių –
šitą vidudienį taip vaiskų, tolų, platų,
ir lūkesčio pilna pakylu ir einu.
1946 03 26
Šešėlis
Kai aš buvau maža, žaidimų draugo neturėjau.
Viena kalbėdavau su medžiais ir žolėm, nulinkusiom upelin…
Kai bėgdavau saulėtom pievom, tik šešėlis,
šešėlis mano ten tamsiais lyg gedulo rūbeliais
plasnojo už manęs ir tarp gėlių plazdėjo.
O buvo aplink mus tiek daug šviesos ir vėjo, –
ir man prisimena dažnai, graudžiai prisimena,
kaip tąsyk spindinčius drugius stebėjau,
kaip jų sparnų mirgėjime šilkiniame
užgesdavo spalva jiems per šešėlį skriejant.
Tu mano artumoj ir augai, ir gilėjai
kažin kieno nematomu, tik juntamu žvilgsniu,
kažin kieno negirdimu, tačiau tikru artėjimu,
ir aš mačiau užgęstančius lengvuosius drugelius,
kai buvo saulės tiek, giedros ir vėjo…
Aš visados tave ramiai, giliai mylėjau,
šešėli, drauge vienišų dienų,
ir mirtį – plaukiantį virš rožių vėją:
jis toks sunkus svaigiu aromatu
ir toks švelnus, kaip tas, kuris jau daug kentėjo.
1946 04 16
*
Mano Dievo dangus yra juodas.
Rūstūs sfinksai prie kojų Jo tyli.
Obeliskai tamsoj man grūmoja
Jo šalta ir didinga ramybe.
O kaip kūdikio žaislas – laivelis –
aš atplaukčiau per audrotą jūrą.
Tavo Meilės stebuklas būt kelias
be vairų, be irklų ir be burių.
Aš gi pienės pūkeliais atlėkčiau,
paukščio plunksna nuskrisčiau maža.
Į Tau rankoje žydinčią liepsną
pulčiau pilka, trapia plaštake.
Ak, suplėšykit sielą kaip drobę
burių, audros plaktų, įtemptų!
Mano Dievo dangus yra juodas:
te Jo rankoj tamsa ji paplūs!
Tepaplūs kaip pratrūkusios votys
savo skausmo nuodingoj bangoj. –
Plaštake aš per jūras plasnosiu,
liepsnele degsiu Dievo audroj.
Mano Dievo dangus yra juodas.
Gūdumoj naktys miegančios tyli.
Obeliskai tamsoj tik grūmoja
Jo šalta ir didinga ramybe.
1946 03 14
*
Aš noriu mirti čia ir šitą vargo žemę
liūdnų ir monotoniškų, nualintų laukų, –
kur pilkumoj baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias,
pajust ant rankų sunertų ir užmerktų akių.
Čia skurdą nesušelpiamą linguoja lėtos upės
ir piemenų dūdelės lankoj pavakary – –
Ir paukščiai klykdami didžiulį ratą suka
virš rudenio miškų nuogų išlėkdami.
O mano meilės žeme, o atminimų žeme,
o tėviške šviesi mano skurdžios širdies!
Medžiai šakas visi į tavo dangų remia,
tavajam danguje liepsnoja man žvaigždė.
Mano klajonių žeme, mano svajonių žeme,
dangau pavasario sapnų švelnios šviesos!
Baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias
ir ilsis ežeras dugne gilios daubos.
Tartum banga į krantą tavin aš įsiliesiu
ir atspindėsiu debesis viršum pilkų miškų,
skurdžias sodybas tavo, neturtą tavo šviesų
ir sopantį many, ir mylimą kartu.
Aš noriu mirti čia ir šitą vargo žemę
liūdnų ir monotoniškų, nualintų laukų, –
kur pilkumoj baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias,
jausti ant rankų sunertų ir užmerktų akių.
1946
Jeigu sugrįžtumei
Jeigu sugrįžtumei dabar, vynu ir medumi pagirdyčiau,
tyli šypsočiaus tau ir šviesčiau – kaip tada –
ir durų veriamų išgirdus bildesį
bučiuočiau kojas tau ir mylimas rankas…
Neleisčiau tau ištart nė vieno žodžio, drauge,
apie keistas dienas, kurias praradom jau.
Aš meilę ir tikėjimą, kančias ir sopią skriaudą
tik šitai valandai brangiausiajai nešiau.
Svaigintų vėl tave laukinių rožių kvapsnys, –
už jų bangas manieji žodžiai būtų švelnesni –
kai tu ilsėtumeis, kely pavargęs, mylimasis,
ir mano meilė būtų gal tik meilė jau, ne sopulys. –
Žinočiau juk – pabudus tau manęs jau neberasti…
Ir jausčiau tyloje be gailesčio pravyrančias duris.
1946 01 25
Rudens diena
Liūdni ir giedrūs rudenio paveikslai,
tapyti auksu ir rausvom spalvom.
Ilgai aš topolių reta alėja eisiu,
kol pakrašty į medį atsiremsiu nejučiom,
aplink kurį jau daug prikrito lapų, –
žiūrėt, kaip pamažu, gražiai jie krinta.
Ir gera man: aš neturiu net kapo,
viršum kurio plazdentų mano mintys
ne rudenio spalvų ir grožio…
Aš pakeliu nuo žemės vieną lapą,
bučiuoju jį stipriai, lig skausmo, godžiai:
tik trumpos dienos gali būti gražios,
tartum nuoširdūs, ištarti netyčia žodžiai,
tiktai trumpų dienų prisiminimo maža…
1946
Vėlyvą valandą
Aš visada liečiau tik svetimus man daiktus,
ir visi žmonės buvo svetimi, kuriuos mylėjau.
Tai aklo dailininko gal beprotiški paveikslai
taip silpną mano sielą užkerėjo.
Šįvakar mintys renkasi tartum prieš ilgą kelią
ir žaidžia – kaip vaikai prieš ugnį ant grindų –
sudužusiais, sulaužytais, bet mylimais žaisleliais.
Šįvakar čia taip vieniša ir taip tylu.
Ilgai norėtum laukt. Galbūt kad išsiskleistų
tuščiuos gyvenimo rėmeliuose staiga
vienas to aklo dailininko nebaigtų paveikslų?
Vėl muša laikrodis… Vėlyva valanda.
1949
*
Pro šalį plaukia mėnesienos upė
ir žvilgančius, vaiskius linguoja laivelius.
Manoji meilė – kūdikis baikščiom akim, silpnom rankutėm
jais žaidžia, juos sūpuoja ant delnų.
Tartum iškilę oro burbulėliai
laiveliai burėm vortinklių šilkų,
kaip šalčio ant langų paišytos gėlės.
(Jas tirpdo net alsavimas bugštus.)
Laikyk mane stipriai. Kažko man liūdna…
Nejaugi aš žinočiau? Ir iš kur?
Pro debesėlį raibuliuojantį matau vėl dugną
šios mėnesienos upės, srūvančios svetur.
1953 08 22