literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Laiko pakrašty

2012 m. Nr. 12

*

 

nuo tada, kai pradėjau gyventi atgal
su jaunais vėlei jaunas, tarp senių nesavas
sulėtėję, apsunkę vos sunkėsi vandenio žvilgsniai
nutylėjimų slėniuos kuždėjos ir vangiai dvėsavo
begalinis alėjų lietus, mus atsieti nuo juoko ir geismo
veltui bandęs: nei guolis mirties nepakeis jau
išsigandusios kandys mums rengia prisiekusių teismą
mes dar žaidžiam, jauni, mes dar geidžiame žaisti

pinigėliais auksiniais ant stirnos virpsinčio šono
ir šilkinėm šventosios akim, po žieve
kaip įsukus ruletę, išradusi ratą rievė
žiedžiam žiedą… prieš žiemą prasprogusio seno kaštono

 

 

skersgatvyje

 

šešėliai šėlo mėlyni
ir mėnesienos ruožus
išmėtytus pasieniuose
lenkei kaip užminuotus

drebėjai: mėnesienoje
kažkas kiekvieną seka
tave ar tu, vis viena jau
nematomą ir aklą

taškelį juodą tolyje
dar be žmogaus pavidalo
išsidavėm, prapuolėme
gaidys nebepragydo

 

 

*

 

nyra iš ryto dulksnos
skurdūs gyvenimo sodai
pro mėnesienos progumas
skalija Dievo skalikai
klystančią sielos avelę
linksta po širdžia dunksėję
žingsniai: at-stu, per ats-tu

lipa išklipusiais laiptais
laibaliemenė, pila
po lašą pelijančio vyno
kol nepatvino actu

iš akmens ir iš amžiaus

 

 

*

 

darbų sugrįžus po žiemos apstu
išsiurbti veją, išmazgoti ežerą
sodinkelį ištrinkt ir sušukuot

ir ant langų užleist šilkų miražą
tada banguot kaip dangūs ir vanduo

sapnuot, išpilstei rytmetinio rūko vyną
dievams puotaujant, tau iš rūko nyrant
svaigai nebesumodama nuo ko

prieš saulę tau liepsnojo liepų lajos
ugninės šmėklos, alkanos ir rajos
artėjo, tvino, siekėsi niokot

kaip vėtrų vandenai nuolaidų krantą
save tenai regėjai šokant, skrendant
ir vėl iš lėto žengiant lyg stiklu

audros aky apie tave nutyko ūmūs
pasaulio vėjai, palikai suglumus
ant balto dūmo dūlančių kelių

 

 

mazgas

 

aštuntoji diena, kai teis
ar kuri neateis, tik būsim
atgailavę viešai, nepakankamai

žalvario žiogas grakščiom
gelžkelio tilto kojelėm
juo niekad gyvi nesikarstėm

filosofo galva ant turėklo
sprandas raudonai įtvinkęs

veržiasi daugiagyslė
užuomazga be atomazgos

 

 

pasaulis, kurį gyvenu

 

kyla baisi audra
vartanti aukštus medžius
ir išsvaidanti riedulius
ritanti rūką
nuo balkšvo Alyvų kalno
žmonių merginas
užšokdinanti negyvai
pasivertus puošniais ponaičiais

prasidėjo ne taip, tekėjo
drėgni ir drungni vėjai
stovinėjo Judėjos danguj
auksaplaukės blausios kometos

mėtų krūmas rusvais
žiedeliais, aplenkiamas Palestinos
nektarinijų, – patinas kardinolas
patelė pelenė, vėjas vienakis

paliečia ranka – užmigdo
šešėliu – karštį įvaro
akimi – atima dvasią

dvasnos vienkupriai
pakeliui į Negyvąją jūrą
gaidys gaisruojančia skiautere
gaišta į kruviną gaisą

 

 

gilyn

 

išdantyti kalnai, ir plokštikalnės plyti kaip stalas
tavo veido ovalas per atbrailą ritas, ir krinta
tavo žvilgsnis į prarają, nieko nematantis žvilgsnis
kaip nutrūkęs ryšys tarp komandos viršuj ir po žemėm

po kalnais, akmenais, kai neliauja atogrąžų liūtys
jokio aido iš slėnio, iš kur atkeliauta gyvybės
juodą kelią pašvietusios žiežirbos grįžta į niekur
šnypščia, gelia pirmykštė migla, rasomis į akis įsikibus

 

 

*

 

kantrybės su beribè neberimuoji
maknojęs ratais šunkelius, bekeles
greitadarbę gruodo greitãkalbę likus keliolikai
gal sekundžių, gal metų

beri ir dabar, bet po mažą žiupsnytį
druska dabar ant žaizdų, o smėlis į laikrodžio taurę artipilnę
iš tikro tai niekur jau taip ir nebeskubi, skuba tie, kur apipila
tuo, ką prieš dieną iškasę, paskutinę vienatvę, nejaukią ir nykią

geriau, kad tai būtų vasaros
pavakary prie ugniakuro
girdėtum per lėtą lauką
kaip niekas tavęs nebešaukia

 

 

paslaptingi salynai

 

lentyna – lyg drignės šaka
pristatyta puodynių
gerai, prisiminsim, jei ką
iš ko laižyta ir lakta

mingančių vištų ant lãktų
kurkiamos lipnios klejonės
sunkiai sėdančios saulės
spindulys, liūdnas padienis

nulydimas užu miško
anapus – nematomos sãlos
lėktum per švytintį lyną
negrįžtum

 

 

*

 

nei aš mačiau tos móteries dainuojant
nei paukščio ant jos delno
kai nusileidau į sodus
į naktį su dviem mėnuliais

paviršius niro į gylį
neliaudamas būti paviršium
ką tylim ir ką pamiršom
kilo, žydėjo ir plėtės

paletė virpėjo rankoj
virš vėjo, virš visko, kas jau nuvėjo
stovėjo ant kalno varpinė, grojo kas valandą
liekantiems, mojo išeinantiems

priekurčiai kaimo vargonai
rėkė garsiau nei airių
pragaro klubas, per kiaurą
naktį prakaitas žliaugė

vėso mėnuliai, klubai
klibinę rytą, žvaigždės
sniegą pasėjo, niekur

nedingsiu iš balto sodo
o ko pro miegą šypsosiuos
neprisiminsiu

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe

2022 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva;

Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…

2022 m. Nr. 8–9 / In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25) / Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs…

Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų

2022 m. Nr. 2 / laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

Pēters Brūveris. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams.

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…