Vladas Braziūnas. Laiko pakrašty
2012 m. Nr. 12
*
nuo tada, kai pradėjau gyventi atgal
su jaunais vėlei jaunas, tarp senių nesavas
sulėtėję, apsunkę vos sunkėsi vandenio žvilgsniai
nutylėjimų slėniuos kuždėjos ir vangiai dvėsavo
begalinis alėjų lietus, mus atsieti nuo juoko ir geismo
veltui bandęs: nei guolis mirties nepakeis jau
išsigandusios kandys mums rengia prisiekusių teismą
mes dar žaidžiam, jauni, mes dar geidžiame žaisti
pinigėliais auksiniais ant stirnos virpsinčio šono
ir šilkinėm šventosios akim, po žieve
kaip įsukus ruletę, išradusi ratą rievė
žiedžiam žiedą… prieš žiemą prasprogusio seno kaštono
skersgatvyje
šešėliai šėlo mėlyni
ir mėnesienos ruožus
išmėtytus pasieniuose
lenkei kaip užminuotus
drebėjai: mėnesienoje
kažkas kiekvieną seka
tave ar tu, vis viena jau
nematomą ir aklą
taškelį juodą tolyje
dar be žmogaus pavidalo
išsidavėm, prapuolėme
gaidys nebepragydo
*
nyra iš ryto dulksnos
skurdūs gyvenimo sodai
pro mėnesienos progumas
skalija Dievo skalikai
klystančią sielos avelę
linksta po širdžia dunksėję
žingsniai: at-stu, per ats-tu
lipa išklipusiais laiptais
laibaliemenė, pila
po lašą pelijančio vyno
kol nepatvino actu
iš akmens ir iš amžiaus
*
darbų sugrįžus po žiemos apstu
išsiurbti veją, išmazgoti ežerą
sodinkelį ištrinkt ir sušukuot
ir ant langų užleist šilkų miražą
tada banguot kaip dangūs ir vanduo
sapnuot, išpilstei rytmetinio rūko vyną
dievams puotaujant, tau iš rūko nyrant
svaigai nebesumodama nuo ko
prieš saulę tau liepsnojo liepų lajos
ugninės šmėklos, alkanos ir rajos
artėjo, tvino, siekėsi niokot
kaip vėtrų vandenai nuolaidų krantą
save tenai regėjai šokant, skrendant
ir vėl iš lėto žengiant lyg stiklu
audros aky apie tave nutyko ūmūs
pasaulio vėjai, palikai suglumus
ant balto dūmo dūlančių kelių
mazgas
aštuntoji diena, kai teis
ar kuri neateis, tik būsim
atgailavę viešai, nepakankamai
žalvario žiogas grakščiom
gelžkelio tilto kojelėm
juo niekad gyvi nesikarstėm
filosofo galva ant turėklo
sprandas raudonai įtvinkęs
veržiasi daugiagyslė
užuomazga be atomazgos
pasaulis, kurį gyvenu
kyla baisi audra
vartanti aukštus medžius
ir išsvaidanti riedulius
ritanti rūką
nuo balkšvo Alyvų kalno
žmonių merginas
užšokdinanti negyvai
pasivertus puošniais ponaičiais
prasidėjo ne taip, tekėjo
drėgni ir drungni vėjai
stovinėjo Judėjos danguj
auksaplaukės blausios kometos
mėtų krūmas rusvais
žiedeliais, aplenkiamas Palestinos
nektarinijų, – patinas kardinolas
patelė pelenė, vėjas vienakis
paliečia ranka – užmigdo
šešėliu – karštį įvaro
akimi – atima dvasią
dvasnos vienkupriai
pakeliui į Negyvąją jūrą
gaidys gaisruojančia skiautere
gaišta į kruviną gaisą
gilyn
išdantyti kalnai, ir plokštikalnės plyti kaip stalas
tavo veido ovalas per atbrailą ritas, ir krinta
tavo žvilgsnis į prarają, nieko nematantis žvilgsnis
kaip nutrūkęs ryšys tarp komandos viršuj ir po žemėm
po kalnais, akmenais, kai neliauja atogrąžų liūtys
jokio aido iš slėnio, iš kur atkeliauta gyvybės
juodą kelią pašvietusios žiežirbos grįžta į niekur
šnypščia, gelia pirmykštė migla, rasomis į akis įsikibus
*
kantrybės su beribè neberimuoji
maknojęs ratais šunkelius, bekeles
greitadarbę gruodo greitãkalbę likus keliolikai
gal sekundžių, gal metų
beri ir dabar, bet po mažą žiupsnytį
druska dabar ant žaizdų, o smėlis į laikrodžio taurę artipilnę
iš tikro tai niekur jau taip ir nebeskubi, skuba tie, kur apipila
tuo, ką prieš dieną iškasę, paskutinę vienatvę, nejaukią ir nykią
geriau, kad tai būtų vasaros
pavakary prie ugniakuro
girdėtum per lėtą lauką
kaip niekas tavęs nebešaukia
paslaptingi salynai
lentyna – lyg drignės šaka
pristatyta puodynių
gerai, prisiminsim, jei ką
iš ko laižyta ir lakta
mingančių vištų ant lãktų
kurkiamos lipnios klejonės
sunkiai sėdančios saulės
spindulys, liūdnas padienis
nulydimas užu miško
anapus – nematomos sãlos
lėktum per švytintį lyną
negrįžtum
*
nei aš mačiau tos móteries dainuojant
nei paukščio ant jos delno
kai nusileidau į sodus
į naktį su dviem mėnuliais
paviršius niro į gylį
neliaudamas būti paviršium
ką tylim ir ką pamiršom
kilo, žydėjo ir plėtės
paletė virpėjo rankoj
virš vėjo, virš visko, kas jau nuvėjo
stovėjo ant kalno varpinė, grojo kas valandą
liekantiems, mojo išeinantiems
priekurčiai kaimo vargonai
rėkė garsiau nei airių
pragaro klubas, per kiaurą
naktį prakaitas žliaugė
vėso mėnuliai, klubai
klibinę rytą, žvaigždės
sniegą pasėjo, niekur
nedingsiu iš balto sodo
o ko pro miegą šypsosiuos
neprisiminsiu