literatūros žurnalas

Rima Juškūnė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4

Rima Juškūnė gimė 1979 m. Vilkijos miestelyje, Kauno r., ten baigė vidurinę mokyklą, vėliau – VU KHF lietuvių filologijos bakalaurą. Nuo 2003-iųjų gyvena Danijos šiaurėje, Aalborgo universitete baigė danų filologijos ir komunikacijos bakalaurą bei informacinių skaitmeninių medijų magistrą. Šiuo metu VU Skandinavistikos fakultete rašo disertaciją apie intermedialią danų literatūrą, dirba vertėja. Išleido dvi poezijos knygas: „Irisai“ (2015) ir „Perikonas“ (2018), kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ almanachuose, „Vilnius Review“, versta į anglų kalbą.

sandėlininko dukra

mano vaikystės sandėliuose
pilna statybinių medžiagų,
sukrautų bemiegių tėvo naktų stelažuose:
vienuose vamzdžiai, įvairaus diametro movos, dėžės su vinimis,
kituose – brangus porcelianas, krištolo taurės viršininkų banketams,
stalo įrankiai su kūjo ir pjautuvo įspaudais koteliuose,
oranžiniai šalmai ir mažos plastikinės dėžutės su buteliukais radiacijos ir cheminio pavojaus atvejui,
žalios lipnios dujokaukės, paverčiančios mane plikagalve žuvimi su filtrų žiaunomis,
jų žarnos, susiraičiusios ant lentynų, trakši po manimi kaip pjaunamos avies trachėja, –
niekas mums nepraneš apie tą pavojų.

visą dieną eina didelės ir stiprios moterys su kerzavais batais ir šiurkščiais delnais,
tokie patys vyrai nedrąsiai pritupia ant kėdžių, kad pasiimtų važtaraščius,
smulkesnės moterys – kontorose, paskendusios cigarečių dūmuose, megztais šalikais,
beveik nekosėja, retkarčiais atsidaro langus.

kai lyja, skaitau prietaisų panaudojimo instrukcijas,
sulankstomu metru matuoju movų diametrus, skaičiuoju vinis, varžtus bandau atitaikyti į sriegius,
karstausi stelažais, žaidžiu brangiausiais servizais palubėse,
krištolinių taurių briaunomis gaudau saulę, įspįstančią pro stiklo blokelių langus,
matuojuosi vatinukus, stipriai kvepiant juodų darbinių batų odai,
susisuku tarp vatinių kelnių sau gūžtą, žaidžiu slėpynių su darbininkais,
viena akimi stebėdama kranistą: jis įlipa į aukštybes nešinas siūlais ir virbalais,
nulipa dėvėdamas megztinį – kojines, kepures ir pirštines neša moterims kontoroje.

kepinant saulei, šokinėju nuo vieno bitumo gabalo ant kito,
jų paviršius lydosi, garuoja ir limpa prie padų,
darbininkai sėdi atokaitoje, padžiovę aptrintus autus, su atpjautais konservais,
užgeria alumi, duoda man palaižyti, jis šiltas ir neskanus,
pavalgę žaidžia šaškėmis su sunkvežimio vairuotoju, pirmą valandą tas išvažiuoja,
atvažiuoja didžiulis kamazas su priekaba, ir tie eina krauti šiferio, stebiu, kaip jie dirba,
jų plaštakos apmautos šiurkščiomis bepirštėmis pirštinėmis, panašios į deficitinių krabų.

mama ir tėvas kabinete panarinę galvas į popierius:
sinchroniškai tauškantys skaitliukai, tūkstančiai kortelių stačiakampėse medinėse dėžėse,
lygiausiai užrašomi skaičiai į langelius, tokie lygūs kaip mamos dantys, ji šypsosi, kai ateinu
visa murzina iš sandėlių ir lauko, padedu jai galvą ant šviesaus sijono po tamsiai mėlynu chalatu,
tarp jos pilvo ir skaičių, ji nuleidžia kairę ranką ir mane glosto,
ir man niekas daugiau neatima apatinių kelnaičių per pietų miegą, šiandien ketvirtadienis,
eisim pasiimti paketo su žaliais žirneliais, o rytoj Jonas mėnesiui atveš mėsos.

 

 


porcelianas

(ten gyvens slibinai
už mergaičių švelnių nugarų
joms sapnuojant
žaislinį Edeną:

tam parduotam name
vos pašvietus mėnuliui
auksiniuos rėmeliuos spindės
sekcijos kriptoj nedūžtantis
mūsų dantų porcelianas)

 

 

tautų santykiai

lenkai nemėgsta lietuvių,
o lietuviai lenkų tai dar labiau,
sako jis laužyta anglų, sukdamas autobusiuko vairą,
norvegiškai tai gerai nemoku.
ir aš ne, daniškai sakau jam.
govoriš po ruski? govoriu.
dirbau, sako, su lietuviais, tai vieną pakalbinau rusiškai,
tai jis maivės tik angliškai su manim, –
nemoku aš taip gerai angliškai, mokiausi rusų
mokykloj, seniai jau, sako, užapvalindamas L.
veža mane per kalnus, nereikia man jokių pinigų, sako,
man va žmogui padėt smagu.
o mašina mano senutė visai be gyvybės,
nustumia lenkas pečiais iki aikštelės, mažutė visai ta tavo mašina, sako man,
palieku sustingusią viešbučio kieme prie autostrados,
duodu jam raktą, sakau, gal pataisytum?
gerai, sako jis, atvažiuoja manęs pasiimti
šiltutėle mašinyte, maniau, reiks palikt ją kalnuos,
man patinka žmogui padėt, sako,
ne visi lietuviai tokie, kur tik angliškai,
nemoku aš angliškai,
dirbau kurį laiką juodai šeimininkui, dabar tik baltai,
mano žmona Lenkijoj, sūnus čia,
kartą ji pametė mašinos raktą grybaudama,
tai tiek vargo turėjom.
kai būsi vietoj, parašyk, rašo jis man su guglu lietuviškai sms-ą,
atrašau jam su guglu lenkiškai, kad jau kelte.
pirmąkart matėmės, įsivedžiau: lenkas.

 

 

religijos rizika

kai negalėsim paslėpti
savo sielų nuogybės,
gal geriau ir nesusitikti?

štai tėvas
stebi mane,
ir ką aš galiu padaryti? –

pratinuosi
būti
perregima

 

 

uogienė

mano mama verda uogienę:
širšes – nuo puodo, prakaitą – nuo kaktos
atžagaria ranka.
mano mama verkia,
verpdama žaliu rateliu
iš zakristijos.
mano mamos liežuvis
su priemaišomis:
kūkčioja gryniausiais inkliuzais.
mano mamos nusvirę pečiai:
savo kūną pagaunu ją mėgdžiojant.
mezgu ir verkiu, liežuvis klimpsta sakuos:
rødgrød med fløde
– – – – – – – – – – – –
aš nesu mano mama:
renku avietes į burną.

 

 

minecraftas

jie sako: tau turi skaudėti,
nes kitaip tu neišcypsi melodijos
pro savo kaulų lumzdelį
rašalas nevarvės ant dailyraščio nereikės slėpti pirštų
ką ten rašai tamsoje po pagalve
pasikišusi telefoną
nieko tu ten
šiaip žaidi turbūt kokį minekraftą kokia ten
kaladėlių poezija gali būt? Kas kad
kas antra kaladėlė rimuojasi

 

 

Perlas

sūnus mano –
baltasis perlas*
iš kalkakmenio parkų,
iš skalūno perėjų užsiauginęs kaulus;

buko sula teka jo sapnų venomis,
ir gyvulėliai kalbasi daniškai
po Kūčių vakarienės.

rankinis bagažas
geltonuos lėktuvuos
vis auga – į abi puses;

„kaip pasiilgau lietaus,
koks pasiutusiai geras vėjas!“
sako jis man lietuviškai,
išlipdamas Kopenhagoje –

 


* Švelnusis žodžio „perker“ variantas. Žodis „perker“ Danijoje vartojamas nuo 1985-ųjų, žodžių „persas“ ir „turkas“ vedinys, norint nusakyti imigrantų iš Vidurio Rytų identitetą. Pvz., Yahyos Hassano poetinė kalba literatūros kritikų apibūdinta kaip labai kūrybinga „perkerdansk“. Šnekamojoje kalboje, ypač tarp jaunimo, vietoje „perker“ vartojamas „perlas“, kuris jau nebeturi negatyviosios reikšmės, tačiau nurodo į kitokią, dažnai mišrią etninę kilmę.

Rima Juškūnė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / iš pradžių galvojau,
kad tik nustojau kalbėti,
bet paskui ištiko
nuovargis pirštus.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Neringa Butnoriūtė. Nenupoliruota kūniška poezija

2019 m. Nr. 4 / Rima Juškūnė. Perikonas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Zamulskienė.