literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

ilgosios šviesos

nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

prasistumdęs joje pusę amžiaus
dar galvą dėl jos pamesti
galiu kaip dėl tos, kur į Pasvalio
molį giliai įsigremžus

prarastoji esi, pažadėtoji mano
prarastoji, esi pažadėtoji mano

 

stovi viesulas

ir nežinia ką mano, ir netirpsta
ugnikalnio viršūnėj sniego senis
gal menantis, iš kur tas mano tėvo
rašysenos dailumas ir iš kur
kurpaliai jo ir lūpinės armonikėlės
vingrybė… ne kitaip, iš bãlos

ir nežinia ko taip išbalęs glunda
prie stiklo veidas, iš tamsos į sodą
atbundantį užsižiūrėjęs, žiedą
bekrauna stebuklingą danguje
vos tik patrauks, ir sprogs, išsiblaškys
gyvybės blyškūs žiedlapiai po skliautą

ir nežinia, ar tėvas ten, ar aš
už prosenį senesnis ir už kalną
dabar ugny sušalęs ir prie stiklo
prikepusiu žvilgsniu įsispitrėjęs
į aušrą ar į atmintį, nebylią
armonikėlę… viskas kaip į balą

 

skalsu kalbos

Lukùtis peri akmenuos, ant kelmelių lîeknuos
LKŽ VII 684 (Krinčinas)

bylot iš aukštybių maga
iš žodžių vyti botagą
kirčiuoti ir ketvirčiuoti
kryžiuoti ir žaizdą čiuopti

ar nuometo būta anuomet
ar uostinėta paklodė
išgrobk iš pelėkautų duoną
išvok iš angies nuodą

grąžinki giesmę į gilią
į gėlą, geliančią, lėtą
ten, kur lukučio perėta

tenai srovė tebestovi
vėjas ten mūsų tvirtovė
duonos ir nuodo vagile

 

savi marškiniai

Esu jau į Tamstą prilipęs, priaugęs, prikẽpęs
Antanas Baranauskas

kas Pasvalys? tas švinas ant plaukų
o kambary aidu, stiklinėj mielės
čia pilkas tėvas, apsuptas laukų
akloj tamsoj ieškojo savo sielos

čionai prieš rytą krito obuoliai
maldyno pakrašty žaibai skandinos
seniai, giliai, vien sėtrija dygliai
nebūtų rožių, kai parsidanginęs

guliu, budžiu, slenku tuščia gatve
į tuščią stotį, žuoliai žibaluoti
išnyra iš tamsos, o perone –
sulytas veidas, atminties klastotė

 

dangaus ir žemės paukščiai

pasėgėrio kiop gaidys
kas gė mànė pabaidys

lėk lėk, gyvulėli tu liekno
neišmanėli liekno žvirbleli
grįši sukęs apsukęs
kad ir didžiausią lankstą

grįši priėjęs velykinės
senberniui išsipažinęs
išsiguodęs dėl savo gyvenimo
nuo trisdešimtų atjunkyto

grįši naujas kaip ką tik
nuo žalio kryžiaus nukeltas
pilnas drevių ir žvirblių
čirpiančių drevėse

kol per metus ataugs tau
dainos irgi blevyzgos
staugsmai tavo ir baimės

gal lašelytis laimės
ir mano dangun įlašės

 

mano vaikystės žiema

kelius atpustyk, leisk man įlįst
jei ne pro duris, pro kaminą
išvyst, kaip ten jis
bendravardis bamblys

– o ką jis darys?

negyvena

 

paledė

prisėjau aš pievą – paukšteliams dangaus
sudygo žiẽmkentės sėklos
žvaigždžių pribyrėjo sėklius
kaip pažadas susidraugaut

tie žmonės, su jais ant kalvos dainavau
kai žiemos būdavo šaltos
kaulai barškėjo po paltu
kai vėjas imdavo kaukt

o aš, pasirišęs patrintą vos vos
kaip gruodžio debesys blyškią
svetimą peteliškę
sugedusio kraujo spalvos

galėjom tėvynėmis ir marškiniais
tėvais ir miestais mainytis
tai siekis žvaigždės, šunyti
gražiai ją prasimanei

 

ir vyną pavertė gaivingu vandeniu

saulė kiáurai uosto vartus
žemiau skersinio per sprindį
nelaimingi nežino, kad jie laimingi
nė bluosto nespėję nusnūst

vėjas uosto ant šlapio asfalto
gegùžraibę devynvaistę
balutę vaikišką, vaiskią
po lašą ištaško, ištalžo

užkalba: grįžk tenai
kur – koks esi – buvai
vanduo, vanduva, vandva

iš žemės ir iš dangaus
genamas, kaupkis, auk
kraujyje sūriame

 

o gal ta duobė ir danguj

krypkit į kryžių, medinės kaliausės
kalkitės, kulkos, iš smėlio krūtų
žėk, vabalėli, ir aš va krutu
taip, tarsi niekad neliausiu

lyg koptas Europos kopomis kopti
kopinėti iš girių uoksų jos medų
dar reikės per šniokščiantį ledą
per traškantį ledą reikės išmokti

blake, vandene čiuožike, nebėk
galvą pametusi, luktelk manęs
vandeniu žengti kol kas tik atsargiai pratinuos, o minias
gal kas kitas jau drąsiai atves

ar jos pačios ateis prie vienatinės savo duobės

 

kelintoji stotelė

raumeningas pabrinkęs balsas
atūkčiojantis mano stotelėn
laukiamas, išsiilgtas
paskiau
kupė keturiem svetimiems
gesinantiems šviesą
l¾kuriuojantiems eilėj su pižamom
ir valdiškais rankšluosčiais
užmiegantiems ant žurnalų ir nuotykių knygų
sapnuojantiems šiltas rankas ir gaivinančias ašaras
nuogus savo vaikus prie markos ar pajūry
užmirštas salas, kvėpuojančias keturis vėjus
įkaitusį didmiesčių tūrį
nugarėles neskaitytų knygų ir nepradėtos gyvybės švelnumą
rausvus pasiklydusius burlaivius, pievose tingiai
rupšnojančius
susprogdinto vaikystės tilto polius užmeldėjusioj upėje
priverstinį kelionės snaudulį, supimą, supimą
šaižų švilpuką
ūkanoj trūkčiojantį
nutolstantį ūkanon
džiovininko juoką

 

 

benamis miestas

1.

vietovardis įstrižu randu perkirto smilkinį
artėjo atomazga, sužvingo laukas asfaltas
raudonas žaibe, ko vilkini
galutinį neapskundžiamą?

gal tas

miestas ne mano lūpom
buvo šimtmečius tvertas
gal ne mano keliai suklupo
prie jo svilstančio vardo

ne aš susižėriau žvaigždynus
skriejančias vario žuvis
po raidę jo pavadinimą
dėjau ne aš naktimis

žydru alsavimu klosčiau
gyslotį ne aš jo kiemuos
ne mano rankovė šluostė
ašarą girtą jo

ne aš miestietį tą kantriai
lenkiau prie kaimo darbų
ne aš pabaigtuvių šventėn
lėkiau su pora raitų

lėkiau nesudėjęs bluosto
svaigau nuo putotų kalbų
įsisiūbavusių tostų
jo netikrų pranašų

ne aš buvau šitas vaikas
bet prakeiktinai menu
nugydytą daktarą laiką
tarp žydinčių akmenų

2.

apmėtau akmenim kaip ištikimiausią šunį
veju ir grūmoju, prikalbu bjauriausių žodžių
išvadinu girtuoklių provincija, buka ir sudiržusia
bėgu neatsigręždamas, užsikimšęs ausis
siuntu ant mikliausių vairuotojų
grįžęs

– pabėgęs –

šaltam kambary

randu tą prakeiktą šunį
gimtąjį miestą, lekuojant
Užupio kaminais

 

kai iš Svalios puriena patekės

mane pamėgo demonai, anuos
mes slėpėme palėpėj ir sapnuos
nebuvo nieko mums užtektinai
mes sruvome bejėgiai kaip sapnai

mes vienas kito intakai nuogi
sliuogiu tavim ir tu manim sliuogi
ir tveria demonas už paširdžių
ir verias venos, ir tave girdžiu

už girių sienų ir už vandenų
o rodės – vienas, o negyvenu
o rodės – niekad nebeįdienos

nebūsim niekad perskirti šviesų
suglusim, ir pajusiu – vėl esu
ne vien tik demonams čia vaidenuos

 

drugelio efektas

šnekučiuojasi vėjas ir kárštančios obelys
tárpijų akliną naktį, nesikarščiuoja, iš lėto
dėsto, ką buvę per didelį amžių regėję
kas prasiskaisto pro pamirštą baimę ir niūresį
žvilgsnį – vien meilės – įtempia lig pat
nekenčiamo kraujo, per jaunatį sėmusio langus

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2015 m. Nr. 12 / Vladas Braziūnas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Vladas Braziūnas. Apie Poezijos pavasario mėnesį – iš kuosų ir kuolingų krašto

2008 m. Nr. 7 / Glūdžiu Visby, Anciliaus ežero saloj, ir beveik vienintelis mano ryšys su Poezijos pavasariu – šilti Letos Semadeni laiškai iš Šveicarijos: Lietuva bus įgijusi dar vieną draugę.

Vladas Braziūnas. Medžių muzikos tarmės, vaizduotė ir Dievo tautybė

2003 m. Nr. 7 / Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis…