Vladas Braziūnas. Benamis miestas
2019 m. Nr. 12
ilgosios šviesos
nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius
prasistumdęs joje pusę amžiaus
dar galvą dėl jos pamesti
galiu kaip dėl tos, kur į Pasvalio
molį giliai įsigremžus
prarastoji esi, pažadėtoji mano
prarastoji, esi pažadėtoji mano
stovi viesulas
ir nežinia ką mano, ir netirpsta
ugnikalnio viršūnėj sniego senis
gal menantis, iš kur tas mano tėvo
rašysenos dailumas ir iš kur
kurpaliai jo ir lūpinės armonikėlės
vingrybė… ne kitaip, iš bãlos
ir nežinia ko taip išbalęs glunda
prie stiklo veidas, iš tamsos į sodą
atbundantį užsižiūrėjęs, žiedą
bekrauna stebuklingą danguje
vos tik patrauks, ir sprogs, išsiblaškys
gyvybės blyškūs žiedlapiai po skliautą
ir nežinia, ar tėvas ten, ar aš
už prosenį senesnis ir už kalną
dabar ugny sušalęs ir prie stiklo
prikepusiu žvilgsniu įsispitrėjęs
į aušrą ar į atmintį, nebylią
armonikėlę… viskas kaip į balą
skalsu kalbos
Lukùtis peri akmenuos, ant kelmelių lîeknuos
LKŽ VII 684 (Krinčinas)
bylot iš aukštybių maga
iš žodžių vyti botagą
kirčiuoti ir ketvirčiuoti
kryžiuoti ir žaizdą čiuopti
ar nuometo būta anuomet
ar uostinėta paklodė
išgrobk iš pelėkautų duoną
išvok iš angies nuodą
grąžinki giesmę į gilią
į gėlą, geliančią, lėtą
ten, kur lukučio perėta
tenai srovė tebestovi
vėjas ten mūsų tvirtovė
duonos ir nuodo vagile
savi marškiniai
Esu jau į Tamstą prilipęs, priaugęs, prikẽpęs
Antanas Baranauskas
kas Pasvalys? tas švinas ant plaukų
o kambary aidu, stiklinėj mielės
čia pilkas tėvas, apsuptas laukų
akloj tamsoj ieškojo savo sielos
čionai prieš rytą krito obuoliai
maldyno pakrašty žaibai skandinos
seniai, giliai, vien sėtrija dygliai
nebūtų rožių, kai parsidanginęs
guliu, budžiu, slenku tuščia gatve
į tuščią stotį, žuoliai žibaluoti
išnyra iš tamsos, o perone –
sulytas veidas, atminties klastotė
dangaus ir žemės paukščiai
pasėgėrio kiop gaidys
kas gė mànė pabaidys
lėk lėk, gyvulėli tu liekno
neišmanėli liekno žvirbleli
grįši sukęs apsukęs
kad ir didžiausią lankstą
grįši priėjęs velykinės
senberniui išsipažinęs
išsiguodęs dėl savo gyvenimo
nuo trisdešimtų atjunkyto
grįši naujas kaip ką tik
nuo žalio kryžiaus nukeltas
pilnas drevių ir žvirblių
čirpiančių drevėse
kol per metus ataugs tau
dainos irgi blevyzgos
staugsmai tavo ir baimės
gal lašelytis laimės
ir mano dangun įlašės
mano vaikystės žiema
kelius atpustyk, leisk man įlįst
jei ne pro duris, pro kaminą
išvyst, kaip ten jis
bendravardis bamblys
– o ką jis darys?
negyvena
paledė
prisėjau aš pievą – paukšteliams dangaus
sudygo žiẽmkentės sėklos
žvaigždžių pribyrėjo sėklius
kaip pažadas susidraugaut
tie žmonės, su jais ant kalvos dainavau
kai žiemos būdavo šaltos
kaulai barškėjo po paltu
kai vėjas imdavo kaukt
o aš, pasirišęs patrintą vos vos
kaip gruodžio debesys blyškią
svetimą peteliškę
sugedusio kraujo spalvos
galėjom tėvynėmis ir marškiniais
tėvais ir miestais mainytis
tai siekis žvaigždės, šunyti
gražiai ją prasimanei
ir vyną pavertė gaivingu vandeniu
saulė kiáurai uosto vartus
žemiau skersinio per sprindį
nelaimingi nežino, kad jie laimingi
nė bluosto nespėję nusnūst
vėjas uosto ant šlapio asfalto
gegùžraibę devynvaistę
balutę vaikišką, vaiskią
po lašą ištaško, ištalžo
užkalba: grįžk tenai
kur – koks esi – buvai
vanduo, vanduva, vandva
iš žemės ir iš dangaus
genamas, kaupkis, auk
kraujyje sūriame
o gal ta duobė ir danguj
krypkit į kryžių, medinės kaliausės
kalkitės, kulkos, iš smėlio krūtų
žėk, vabalėli, ir aš va krutu
taip, tarsi niekad neliausiu
lyg koptas Europos kopomis kopti
kopinėti iš girių uoksų jos medų
dar reikės per šniokščiantį ledą
per traškantį ledą reikės išmokti
blake, vandene čiuožike, nebėk
galvą pametusi, luktelk manęs
vandeniu žengti kol kas tik atsargiai pratinuos, o minias
gal kas kitas jau drąsiai atves
ar jos pačios ateis prie vienatinės savo duobės
kelintoji stotelė
raumeningas pabrinkęs balsas
atūkčiojantis mano stotelėn
laukiamas, išsiilgtas
paskiau
kupė keturiem svetimiems
gesinantiems šviesą
l¾kuriuojantiems eilėj su pižamom
ir valdiškais rankšluosčiais
užmiegantiems ant žurnalų ir nuotykių knygų
sapnuojantiems šiltas rankas ir gaivinančias ašaras
nuogus savo vaikus prie markos ar pajūry
užmirštas salas, kvėpuojančias keturis vėjus
įkaitusį didmiesčių tūrį
nugarėles neskaitytų knygų ir nepradėtos gyvybės švelnumą
rausvus pasiklydusius burlaivius, pievose tingiai
rupšnojančius
susprogdinto vaikystės tilto polius užmeldėjusioj upėje
priverstinį kelionės snaudulį, supimą, supimą
šaižų švilpuką
ūkanoj trūkčiojantį
nutolstantį ūkanon
džiovininko juoką
benamis miestas
1.
vietovardis įstrižu randu perkirto smilkinį
artėjo atomazga, sužvingo laukas asfaltas
raudonas žaibe, ko vilkini
galutinį neapskundžiamą?
gal tas
miestas ne mano lūpom
buvo šimtmečius tvertas
gal ne mano keliai suklupo
prie jo svilstančio vardo
ne aš susižėriau žvaigždynus
skriejančias vario žuvis
po raidę jo pavadinimą
dėjau ne aš naktimis
žydru alsavimu klosčiau
gyslotį ne aš jo kiemuos
ne mano rankovė šluostė
ašarą girtą jo
ne aš miestietį tą kantriai
lenkiau prie kaimo darbų
ne aš pabaigtuvių šventėn
lėkiau su pora raitų
lėkiau nesudėjęs bluosto
svaigau nuo putotų kalbų
įsisiūbavusių tostų
jo netikrų pranašų
ne aš buvau šitas vaikas
bet prakeiktinai menu
nugydytą daktarą laiką
tarp žydinčių akmenų
2.
apmėtau akmenim kaip ištikimiausią šunį
veju ir grūmoju, prikalbu bjauriausių žodžių
išvadinu girtuoklių provincija, buka ir sudiržusia
bėgu neatsigręždamas, užsikimšęs ausis
siuntu ant mikliausių vairuotojų
grįžęs
– pabėgęs –
šaltam kambary
randu tą prakeiktą šunį
gimtąjį miestą, lekuojant
Užupio kaminais
kai iš Svalios puriena patekės
mane pamėgo demonai, anuos
mes slėpėme palėpėj ir sapnuos
nebuvo nieko mums užtektinai
mes sruvome bejėgiai kaip sapnai
mes vienas kito intakai nuogi
sliuogiu tavim ir tu manim sliuogi
ir tveria demonas už paširdžių
ir verias venos, ir tave girdžiu
už girių sienų ir už vandenų
o rodės – vienas, o negyvenu
o rodės – niekad nebeįdienos
nebūsim niekad perskirti šviesų
suglusim, ir pajusiu – vėl esu
ne vien tik demonams čia vaidenuos
drugelio efektas
šnekučiuojasi vėjas ir kárštančios obelys
tárpijų akliną naktį, nesikarščiuoja, iš lėto
dėsto, ką buvę per didelį amžių regėję
kas prasiskaisto pro pamirštą baimę ir niūresį
žvilgsnį – vien meilės – įtempia lig pat
nekenčiamo kraujo, per jaunatį sėmusio langus