Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 4
Pavasario rytas
Visą naktį galvoj buvau.
Visą naktį puodą maišiau –
Galvojau, rašiau.
O ryte
Kai per slenkstį žengiau,
Man toptelėjo –
Vėl be pusryčių likau –
Vieversiai spirgučius pavogė.
* * *
Po kiemą laksto
Du šuniukai.
Jie labai panašūs,
Sunku atskirti.
O šimtąkart save mokiau –
Tas, po kurio kaklu
Didesnė balta dėmė – tai aš.
* * *
Atidenk veidelį, skruzdėle,
Atrodo, dar būdamas mamos pilve,
Ten tupėdamas,
Kažką susitariau su skruzdėle,
Tarsi nujausdamas,
Kai sutiksiu pasaulį, bėgsiu –
Turėsiu begalę reikalų
Ir negalėsiu…
Skruzdėle, gal tu musulmonė?
Gal tau atrodo, kad žemė
Savo delniuku nieko nemoka
Uždangstyt.
* * *
Rudeniop
Namo prieangy
Vandens kibiras
Meduotom rankom nusiplaut.
Į jį pažvelgęs pagalvojau –
O dabar rašysiu, kol vanduo užšals.
* * *
Siela
Ne tai, kas čia yra.
Siela tai, ko kitur nėra.
Anos kišenės tuštuma
Šioje kišenėj.
* * *
Kol bandelė tik šilti miltai –
Kaip ji sužino,
Kad jau iškepta?
Mane apėmė miegas –
Gyvenimą orkaitėj baigęs –
Kai nušvito abu mano skruostai,
Nepanorau aš šūkaut –
Lyg nujausdamas, kas tuoj atsitiks,
Snaudžiu.
Mane apėmė miegas –
Lyg norėčiau save suvalgyt.
* * *
Pasirodo,
Kiekviena pro šalį prašlubuojanti žąsis
Penkias minutes iš manęs pasiskolina
Ir nušleivoja į dangų,
Į kitą balą –
Neatiduos.
Kiekvienas takas,
O ir akmuo šalia jo – vos žvilgteli
Į mane – ir jau nebėr –
Dar vienos minutės.
Kieme senasis Nissanas
Nuvirtęs lyg medis –
O kiek čiulbėjau keliuose
Lyg tarp lapų –
Jau keli metai rūdys
Jį lukštena –
Man nieko neatiduos.
* * *
Obliaus geležtės rėkė
Ir sklido tas riksmas po kaimus –
Obliaus peiliai sukosi,
Nėrė per medį
Kaip žuvis per vandenį.
Obliaus peiliai atsitrenkdavo į šakas –
Lentos daužė man rankas,
Turėjau stipriai įsispirti,
Suleisti į žemę kojų nagus,
Kad nenupūstų manęs
Į pjuvenų šūsnį,
Kur ilsėjosi aplinkiniai miškeliai,
Pro kuriuos jau prabėgo geležinė žuvis.