literatūros žurnalas

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 4

Pavasario rytas

Visą naktį galvoj buvau.
Visą naktį puodą maišiau –
Galvojau, rašiau.

O ryte
Kai per slenkstį žengiau,

Man toptelėjo –
Vėl be pusryčių likau –
Vieversiai spirgučius pavogė.

 


* * *

Po kiemą laksto
Du šuniukai.
Jie labai panašūs,
Sunku atskirti.

O šimtąkart save mokiau –
Tas, po kurio kaklu
Didesnė balta dėmė – tai aš.

 


* * *

Atidenk veidelį, skruzdėle,

Atrodo, dar būdamas mamos pilve,
Ten tupėdamas,
Kažką susitariau su skruzdėle,
Tarsi nujausdamas,
Kai sutiksiu pasaulį, bėgsiu –
Turėsiu begalę reikalų
Ir negalėsiu…

Skruzdėle, gal tu musulmonė?
Gal tau atrodo, kad žemė
Savo delniuku nieko nemoka
Uždangstyt.

 


* * *

Rudeniop
Namo prieangy
Vandens kibiras
Meduotom rankom nusiplaut.
Į jį pažvelgęs pagalvojau –
O dabar rašysiu, kol vanduo užšals. 

 


* * *

Siela
Ne tai, kas čia yra.
Siela tai, ko kitur nėra.
Anos kišenės tuštuma
Šioje kišenėj.

 


* * *

Kol bandelė tik šilti miltai –
Kaip ji sužino,
Kad jau iškepta?

Mane apėmė miegas –

Gyvenimą orkaitėj baigęs –
Kai nušvito abu mano skruostai,
Nepanorau aš šūkaut –

Lyg nujausdamas, kas tuoj atsitiks,
Snaudžiu.
Mane apėmė miegas –
Lyg norėčiau save suvalgyt.

 


* * *

Pasirodo,
Kiekviena pro šalį prašlubuojanti žąsis
Penkias minutes iš manęs pasiskolina
Ir nušleivoja į dangų,
Į kitą balą –
Neatiduos.

Kiekvienas takas,
O ir akmuo šalia jo – vos žvilgteli
Į mane – ir jau nebėr –
Dar vienos minutės.

Kieme senasis Nissanas
Nuvirtęs lyg medis –
O kiek čiulbėjau keliuose
Lyg tarp lapų –
Jau keli metai rūdys
Jį lukštena –
Man nieko neatiduos.

 


* * *

Obliaus geležtės rėkė
Ir sklido tas riksmas po kaimus –
Obliaus peiliai sukosi,
Nėrė per medį
Kaip žuvis per vandenį.

Obliaus peiliai atsitrenkdavo į šakas –
Lentos daužė man rankas,
Turėjau stipriai įsispirti,
Suleisti į žemę kojų nagus,
Kad nenupūstų manęs
Į pjuvenų šūsnį,
Kur ilsėjosi aplinkiniai miškeliai,
Pro kuriuos jau prabėgo geležinė žuvis.

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Prisimenu kai tėvelis laukuose bitę apiberdavo baltais miltais o paskui bėgdavo namo pažiūrėt – iš kurio ji avilio O aš kai tave sutikau miltelių neturėjau – tai parbėgau namo įlindau į avilį ir dūsavau – per plauką išvengiau nelaimės vos

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Girios ir laukai, arba… Tą naktį gulėme į atskiras lovas, o nubudome vienoje. Tą rytą sniegą ausim pamačiau, lapė snapą iš girios iškišus giliai atsiduso. Buvo dvi karalystės – o liko viena

Fausta Radzevičiūtė. Pozityviai

2013 m. Nr. 12 / Gintautas Dabrišius. Joju vienas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 103 p.