Sonata Paliulytė. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 1
Variacija Lapės ir Princo tema
Išsirausus olą,
būsiu neprijaukinama lapė.
Pašiaušiu kailį,
nusmailinsiu ausis,
prašiepsiu dantenas,
nagus išsigaląsiu,
tūnosiu tyliai
ir nelauksiu.
Tik fluorescentinės akys
žibės iš tirštos tamsos.
Tik pratisas,
urzgiantis garsas
ir žvilgantys dantys
baidys pakeleivį ir joks,
net pats mažiausias,
pats nekalčiausias,
princas ar elgeta
nebeužmegs pažinties,
stokos drąsos
jaukinti
ir glostyt
mano papurusį kailį
(net prieš plauką).
Čia ir numirsiu,
su lapiška šypsena.
Mažos gudrybės
atliks savo darbą.
Medžiotojo šuo
negyvą kūnelį ištrauks,
o anas,
nupurtęs žemes
ir nudyręs kailiuką,
šukuos, brauks delnu, kedens
ir galva linguos:
– Tai buvo pati gražiausia
ir pati negudriausia lapė.
Be laiko vargšelė ir padvėsė.
Bulvinė meditacija
Pritūpus prie šiukšliadėžės,
skutinėju bulves.
Ritualas neįmantrus.
Tik rėžiu peiliu ratus.
Tik išgremžiu skyles-akutes,
krūvelėn sumetu lupenas.
Bubt… bubt… dusliai bubsi
į kriauklę metamos bulvės.
Pritarkuosiu jų pilną dubenį
ir kepsiu blynus –
tu juos mėgai labiausiai.
Vieną blyną už mamą,
kitą – už tėtį,
trečią – už tetukėlę,
už bobutes,
amžino atilsio išėjusias,
už vaikelį,
už mane,
už visas naktis ir dienas,
už kapt… kapt…
iškapsėjusias ašaras,
kurias šiandien nurysiu su blynais –
sūrūs blynai bus.
Kas persūdo, tas myli – sako žmonės,
bet nėr šįkart malonės.
Yra tik keptuvė,
tik taiklus
aliejaus pokšėjimas;
plikas veidas,
plikos rankos –
pačiam dešimtuko centre.
Ir juoduojančios žalios bulvės.
Nerangiai
sutarkuoti bulviniai blynai.
Apskrudę,
kaip tu mėgai,
nugrimzdę
į aliejų
ir į
prisiminimus.
Vėjuota
Suskirdo lūpos ir rankos.
Pirštų galiukai pagelto
labiau už cigarečių filtrus.
Į panages prinešė dulkių.
Akys paraudo, lyg būčiau
pernakt jas trynusi
kumščiais.
Kokia laimė – nejaust sterilumo!
Koks akibrokštas –
išguit laikinumo savijautą,
kai kūnas vatinis,
o sieloje vėjai švilpauja.
Raktininkas
Atrakinęs duris,
klaidžiosi
tamsiuos labirintuos.
Vėjo gūsis tave palies
ir dings
slaptuos užkaboriuos.
Raktų ryšulys
prie juosmens
tyloj
skimbčios.
Angelų žaidimėliai
Pušų viršūnėse sutūpę angelai
žaidžia žaidimą „Pataikyk“.
Vienas kankorėžis, antras, trečias…
atsimuša į blauzdas, šlaunis, sėdmenis –
seksualu, nepretenzinga, užmaskuota.
Aš – tik svečias šioje laukymėje,
šitam žydėjime. Be reikalo išmindau samanas,
juk laiko nebebus naujoms pasėti.
O angelai, sparnus išskėtę,
jau rengias palydėt į rojų naują vėlę,
nutrūkusią nuo tų šlaunų, kurias lytėjo rankos,
vėliau suspardė kojos ir pagaliau
kankorėžiais užmėtė patys angelėliai.
Nutrupėjimas
išsibarstėm
sudžiūvusiais duonos trupiniais
vėjas mus sušlavė
varnai sulesiojo
kur tie sparnai nuneš?
po kojom –
žvaigždėm nutaškyta naktis
skylantys sakiniai
lukštas išgliaudyto rojaus
sukalęs į lūpas bučinius
išėjai
mediniais Spragtuko žingsniais
klajot gatvelėmis
kauko stiklinėm akim
ieškot
rytojaus