literatūros žurnalas

Vytautas Stankus. Skaičiai

2013 m. Nr. 5–6

Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti.

Terry Pratchett

 

1

nėra kelio atgal

 

2

nėra kelio atgal
ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

 

3

eik tu, ką, rimtai? mes gi su juo
dar vakar kartu sėdėjom,
linksmas buvo, šmaikštus…
ir kas jam, širdis?

 

4

– sujunk taškus, kas išeina?
– krengelis kažkoks
– pats tu krengelis! čia dramblys

 

5

vaikas vejasi kamuolį, išbėga į gatvę

 

6

Aleksandras R. (1889–1921)
buvo mėlynų akių, tamsaus
gymio, tarnavo laivyne,
kilus gaisrui nuskendo

 

7

ženklai paliko bangas ir ant smėlio
tarp vaiko ranka pastatytų pilių
stovi moteris, žiūri į jūrą
servetėle nusišluosto akis

 

8

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio

 

9

užeikit, renkitės iki pusės,
paklausysim, kas ten pas jus
viduj daros

 

10

Evaldas M. (1935–1954)
rytais mėgdavo bėgioti, buvo
puikus plaukikas, dirbo
tolimųjų reisų vairuotoju,
kartą išvažiavo į rūką,
negrįžo

 

11

– skauda?
– nea.
– o dabar?

 

12

pažvelk, viršuj lyg žiba kas

 

13

viršuj lyg žiba kas ir nieko nuostabesnio

 

14

ir nieko nuostabesnio nebeatsitiks

 

15

kraujo spalva, o skonis ugnies

 

16

Skirmantė L. (1967–2011)
anksti ištekėjo, turėjo du vaikus
vyresnėlis žaisdavo futbolą;
vyras mėgo išgerti

 

17

sako, obuolys nuo obels netoli rieda,
bet vis dėlto rieda, o kriaušės
ištykšta ir širšės iškart apipuola

 

18

dar sako…

 

19

o, vertikaliai: „filos. buvimas,
egzistavimas už, anapus ko nors“
penkiolika raidžių, pirma T

 

20

Jonas C. (1982–1983)
pirmaisiais gyvenimo metais
susirgo plaučių uždegimu;
daugiau nėra ką pasakoti

 

21

o, kažkokia nesąmonė,
parašyta „nieko nėra“, šešios raidės
antroji U, baigiasi ČIA

 

22

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą
ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio
ir veido kontūras ir lūpų rėžis
ji užsirūko, ji sulaiko žiemą

 

23

ji užsirūko, ji sulaiko žiemą
tačiau palatoje iškrinta snaigės

 

24

iškrinta snaigės ekrane
širdies linija kyla ir leidžiasi

 

25

Kristina D. (1924–1961)
dirbo slauge, negalėjo turėti vaikų,
kai vyras ją paliko, ėmė gerti,
iš nevilties puolė po traukiniu

 

26

kyla – – –
– – – leidžiasi

 

27

vaikas nubrozdintais keliais
atsitūpęs rašo kreida ant asfalto,
atrodo susirūpinęs, temsta

 

28

temsta, švytėjimas medžių viršūnėm nueina

 

29

viršūnėm nueina ir vėjas
pats į save atsimušęs nurimsta

 

30

nurimsta, paliečia kaktą vandens,
žiūri, ar nekarščiuoja

 

31

kyla

 

32

čia vaiko ranka užrašyta:
laiškas, kurį rašiau, nepasieks
šiaurės ašigalio, tėtis
jį laiko stalčiuje, mačiau

 

33

leidžiasi

 

34

neišlaikiusi savo svorio
nuo palangės krenta lempa ir
taip išgąsdina miegantį, kad jis
visą likusią naktį nesumerkia akių

 

35

leidžiasi

 

36

čia vaiko ranka užrašyta:
kaip taip išeina –
kuo greičiau bėgu, tuo smarkiau
lyja

 

37

nu ką tu man aiškini,
piramidės tu kambariuk,
aiškiai gi – juodu ant balto:
„rankomis liesti negalima“

 

38

leidžiasi

 

39

čia vaiko ranka užrašyta:
tai, ką renkiesi, turi pasekmes
net tada, kai iš tikro nelabai
turi iš ko rinktis

 

40

čia vaiko ranka užrašyta:
viskas, ko nori, ateis, tik svarbu
nepaliauti norėjus, bet tai,
kas ateis, vargu ar suteiks džiaugsmo

 

41

čia vaiko ranka užrašyta:
mano laiškas tavęs nepasieks,
laikau jį stalčiuje, toliau nuo akių

 

42

leidžiasi

 

43

čia vaiko ranka užrašyta:
sapno erdvė yra ribota, ir
jeigu atkreiptume dėmesį,
taptų aišku, kad sapnuojamos
vietos panašios, įvykiai ir
siužetai nekinta, kad viskas,
kad viskas kartojasi

 

44

čia vaiko ranka užrašyta:
žemė, kurioje gyvenam,
ir žemė, kur užkasam mirusius
savo, yra viena ir
ta pati žemė

 

45

čia vaiko ranka užrašyta:
tie, kurių nepažįstu, o
ir tie, kur nepažįsta manęs,
geriausiai įrodo –
nėra jokio manojo „aš“,
nėra jokio kelio,
nei atgal, nei pirmyn

 

46

leidžiasi

 

47

čia vaiko ranka užrašyta:
sapnuodavau, kad visi, kuriuos
užkasam, žaidžia slėpynių;
dabar pasakyk, ar gerai pasislėpiau

 

48

nutrūksta

Vytautas Stankus. Dulkės

2020 m. Nr. 3 / Ne pirmas kartas, sakysiu dukrai, nenusimink. Va 2020-aisiais Nacionalinės premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją.

Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas

2017 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus / Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Kita tikrovės pusė

2014 m. Nr. 10 / Vytautas Stankus. Iš veidrodžio, už: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvių rašytojų s-gos leidykla, 2014. 123 p.