Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 3
Geri žiūronai
kažkada seniai labai užsinorėjau žiūronų
nežinau kodėl, gal tikėjausi įžvelgti
ką nors daugiau, nei iš tiesų yra
ilgai prašiau tėvų, tai padovanojo
penkioliktojo gimtadienio proga
tikrus, nepigius žiūronus
ir užrašė atviruke: pro gerus žiūronus
jau gali pamatyt savo ateitį
paėmiau žiūronus ir pažiūrėjau pro langą
medyje tupėjo paukštis, balandis, aiškiausiai
mačiau jo žuvišką oranžinę akį
akis žiūrėjo tiesiai į mane, be jokių emocijų,
kaip gamtoje įprasta. Pasidarė nejauku
tad nukreipiau žiūronus kitur
priešais devynaukštyje, virtuvėje
sėdėjo vyras berankoviais marškinėliais
ir neskubėdamas valgė kažką šaukštu
moteris su chalatu stovėjo
prie kriauklės ir plovė indus
kaip ir nieko įdomaus, bet niekaip
negalėjau atitraukti akių
buvo smalsu, kaip jie ten būna
paskui vyras pavalgė ir išėjo
moteris dar išplovė jo lėkštę
o tada jau išėjo ir ji, ir išjungė šviesą.
Pavasaris
buvo nuostabi pavasario diena
kai tirpsta ledas, čiurlena vanduo
o saulė blyksi atspindžiuose
lydėm šviną iš senų akumuliatorių
liedavom iš jo muštukus tokiam žaidimui
netoli garažų eina aukštos įtampos linija
o po ja dykvietė
ten gera vieta, galima užsikurti laužą
žmonių nėra, niekas nevaikšto, niekas
neaprėkia, ramiai parūkyti galima
kol švinas išsilydys, reikėjo palaukti
paėjau toliau žvalgydamasis, lazda
daužydamas ledo likučius
radau griovyje medžiaginį maišelį
gražiai užrištą kaspinėliu: išgriebiau lazda
atrišau tą kruopščiai užrištą mazgą
pamačiau juodai baltą vilną, išsipūtusį
pilvą ir šuns leteną. Įstūmiau koja atgal
į griovį ir sugrįžau prie laužo
švinas jau buvo išsilydęs, tad liejome
muštukus, tiesiai į duobutes žemėje
pavasaris mano mylimas metų laikas
kai sugrįžta paukščiai ir visi tingiai
markstosi saulėje
pavasarį nutirpsta sniegas
ir išaiškėja, kaip mes
praleidome žiemą.
Fizinio mokytoja
buvo tokia sportiška pavarde
kaip ji ten
kažkokia susieta su
galūnėmis lengvąja atletika
su prakaito ir senų
sportinių čiužinių kvapu
labai mėgo
pertraukti gumine šokdyne
per nuogas kojas
arba tiesiog spirti
šlaunis tai turėjo kaip
tiranozauro
aš prastai bėgdavau
ypač ilgas distancijas
o kartą nepadariau normatyvo
dešimties prisitraukimų
tai ką grajauskai trejetas tau
juokiasi sportiška pavardė
tai visą savo gyvenimą
taip ir pragrajinsi
muzikine tu pavarde
taip ir pračirpinsi
ta savo smuikele
(nors aš gyvenime smuiko
net nelaikiau rankose)
tai kas man beliko daryt
kas vakarą
penkiaaukščio rūsys
štanga ir hanteliai
su bičiuliu
o po metų padariau
visus tuos prisitraukimus
ir dar penketą viršaus
lyg niekur nieko
tada paleidau skersinį
ir nuėjau neatsigręždamas
jei trumpikės būtų su kišenėmis
būčiau dar ir rankas susikišęs
po daugybės metų
pamačiau ją prie parduotuvės
tarp rūsčiaveidžių sporto veteranų
su vyno buteliu rankoje
net ir pensijoje
liko ištikimai atsidavusi
fiziniam lavinimui
Kartą pabuvau kietas
vieną kartą
esu žiauriai sudorojęs
tokį gatvės banditėlį
nes bjauriai iškeikė
mūsų merginas, rėkavo
ir mosikavosi kumščiais
suvariau jam du pirštus vienu
judesiu į išpūstas šnerves
ir stebuklingai nurimo
galėjau kur noriu vestis
kad ir rišt prie būdos
jo akys žiūrėjo į mane
su nebyliu siaubu
nelyg būtų sutikęs
Klaipėdos gatvėje Šaolinio
kovos menų mokytoją
pasivedžiojau taip truputėlį
paskui pasakiau –
gyvent nori? ir paleidau
visai nieko nebesakė
nubėgo neatsigręždamas
nemažai visokių keistenybių
pramokau begyvendamas
bet iš kur nutiko šitas mokėjimas
man iki šiol didi paslaptis
taip ir nesupratau
nei kodėl taip padariau
nei juo labiau kaip
tiesiog labai jau patogios
buvo tos plačios šnervės
tai berods ir visa
mano kietumo istorija
daugiau nieko nėr
šiaip esu bailokas žmogus
bet kadaise tikrai pažinojau
vieną Šaolinio mokytoją
tai buvo mano mama
Kai man buvo dvylika, mačiau ABBA
kai man buvo dvylika
aš mačiau ABBA
kartais nutikdavo toks stebuklas
ypatingomis oro sąlygomis
švedų televizijos signalas
perskrisdavo Baltijos jūrą
ir pasiekdavo mažą okupuotą šalį
kurioje gyvenau aš neklystamai
vadovaujamas generalinio sekretoriaus
Leonido Iljičiaus Brežnevo
junginėjau televizoriaus kanalus
nors kanalų tebuvo du
centrinis Maskvos
ir vietinis Vilniaus
sukau rankenėlę ratu
stebėdamas televizinį sniegą
buvo purvinas rudas ruduo
berods netgi lapkritis
ir tada juos pamačiau
tie žmonės buvo iš visai kito pasaulio
nebuvo jokio garso bet jie dainavo
jie šypsojosi ir spindėjo ir jie buvo spalvoti
mūsų nespalvotame televizoriuje
ir aš net ir be garso staiga ėmiau ir
supratau viską ką jie dainuoja
nes jie viską dainavo asmeniškai man
liūdnam vaikui kitame jūros krante
jie man dainavo apie pasaulį kuriame
yra nykštukas Nilsas bet nėra Brežnevo
yra Karlsonas ir Pepė Ilgakojinė
ir visai nėra jokio Brežnevo
o vienas iš tų vyrukų, regis, Bjornas
pamerkė man akį ir pasakė:
vaike, žmonių pasaulyje yra seksas ir muzika
bet žmonių pasaulyje nėra jokio Brežnevo
jie šypsojosi man, draugiškai linkčiojo
ir dainavo, kad niekas niekur nedingo
kad viskas tebėra ir laukia manęs
kitoje jūros pusėje
viskas lygiai taip
kaip tu sakei, Bjornai
Brežnevas numirė
Lietuva išsilaisvino
ir vieną dieną stovėjau denyje
žiūrėjau į namelius šcheruose
ir galvojau apie tą vaiką
apie tai, kad užaugau
ir kad perplaukiau jūrą