literatūros žurnalas

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 3

Geri žiūronai

kažkada seniai labai užsinorėjau žiūronų
nežinau kodėl, gal tikėjausi įžvelgti
ką nors daugiau, nei iš tiesų yra

ilgai prašiau tėvų, tai padovanojo
penkioliktojo gimtadienio proga
tikrus, nepigius žiūronus

ir užrašė atviruke: pro gerus žiūronus
jau gali pamatyt savo ateitį

paėmiau žiūronus ir pažiūrėjau pro langą
medyje tupėjo paukštis, balandis, aiškiausiai
mačiau jo žuvišką oranžinę akį

akis žiūrėjo tiesiai į mane, be jokių emocijų,
kaip gamtoje įprasta. Pasidarė nejauku
tad nukreipiau žiūronus kitur

priešais devynaukštyje, virtuvėje
sėdėjo vyras berankoviais marškinėliais
ir neskubėdamas valgė kažką šaukštu

moteris su chalatu stovėjo
prie kriauklės ir plovė indus

kaip ir nieko įdomaus, bet niekaip
negalėjau atitraukti akių
buvo smalsu, kaip jie ten būna

paskui vyras pavalgė ir išėjo
moteris dar išplovė jo lėkštę
o tada jau išėjo ir ji, ir išjungė šviesą.

 


Pavasaris

buvo nuostabi pavasario diena
kai tirpsta ledas, čiurlena vanduo
o saulė blyksi atspindžiuose

lydėm šviną iš senų akumuliatorių
liedavom iš jo muštukus tokiam žaidimui
netoli garažų eina aukštos įtampos linija
o po ja dykvietė

ten gera vieta, galima užsikurti laužą
žmonių nėra, niekas nevaikšto, niekas
neaprėkia, ramiai parūkyti galima

kol švinas išsilydys, reikėjo palaukti
paėjau toliau žvalgydamasis, lazda
daužydamas ledo likučius

radau griovyje medžiaginį maišelį
gražiai užrištą kaspinėliu: išgriebiau lazda
atrišau tą kruopščiai užrištą mazgą

pamačiau juodai baltą vilną, išsipūtusį
pilvą ir šuns leteną. Įstūmiau koja atgal
į griovį ir sugrįžau prie laužo

švinas jau buvo išsilydęs, tad liejome
muštukus, tiesiai į duobutes žemėje

pavasaris mano mylimas metų laikas
kai sugrįžta paukščiai ir visi tingiai
markstosi saulėje

pavasarį nutirpsta sniegas
ir išaiškėja, kaip mes
praleidome žiemą.

 


Fizinio mokytoja

buvo tokia sportiška pavarde
kaip ji ten

kažkokia susieta su
galūnėmis lengvąja atletika
su prakaito ir senų
sportinių čiužinių kvapu

labai mėgo
pertraukti gumine šokdyne
per nuogas kojas

arba tiesiog spirti
šlaunis tai turėjo kaip
tiranozauro

aš prastai bėgdavau
ypač ilgas distancijas
o kartą nepadariau normatyvo
dešimties prisitraukimų

tai ką grajauskai trejetas tau
juokiasi sportiška pavardė

tai visą savo gyvenimą
taip ir pragrajinsi
muzikine tu pavarde

taip ir pračirpinsi
ta savo smuikele

(nors aš gyvenime smuiko
net nelaikiau rankose)

tai kas man beliko daryt

kas vakarą
penkiaaukščio rūsys
štanga ir hanteliai
su bičiuliu

o po metų padariau
visus tuos prisitraukimus
ir dar penketą viršaus
lyg niekur nieko

tada paleidau skersinį
ir nuėjau neatsigręždamas
jei trumpikės būtų su kišenėmis
būčiau dar ir rankas susikišęs

po daugybės metų
pamačiau ją prie parduotuvės
tarp rūsčiaveidžių sporto veteranų
su vyno buteliu rankoje

net ir pensijoje
liko ištikimai atsidavusi
fiziniam lavinimui

 


Kartą pabuvau kietas

vieną kartą
esu žiauriai sudorojęs
tokį gatvės banditėlį

nes bjauriai iškeikė
mūsų merginas, rėkavo
ir mosikavosi kumščiais

suvariau jam du pirštus vienu
judesiu į išpūstas šnerves
ir stebuklingai nurimo

galėjau kur noriu vestis
kad ir rišt prie būdos

jo akys žiūrėjo į mane
su nebyliu siaubu

nelyg būtų sutikęs
Klaipėdos gatvėje Šaolinio
kovos menų mokytoją

pasivedžiojau taip truputėlį
paskui pasakiau –
gyvent nori? ir paleidau

visai nieko nebesakė
nubėgo neatsigręždamas

nemažai visokių keistenybių
pramokau begyvendamas

bet iš kur nutiko šitas mokėjimas
man iki šiol didi paslaptis

taip ir nesupratau
nei kodėl taip padariau
nei juo labiau kaip

tiesiog labai jau patogios
buvo tos plačios šnervės

tai berods ir visa
mano kietumo istorija
daugiau nieko nėr

šiaip esu bailokas žmogus
bet kadaise tikrai pažinojau
vieną Šaolinio mokytoją

tai buvo mano mama

 


Kai man buvo dvylika, mačiau ABBA

kai man buvo dvylika
aš mačiau ABBA

kartais nutikdavo toks stebuklas
ypatingomis oro sąlygomis
švedų televizijos signalas
perskrisdavo Baltijos jūrą

ir pasiekdavo mažą okupuotą šalį
kurioje gyvenau aš neklystamai
vadovaujamas generalinio sekretoriaus
Leonido Iljičiaus Brežnevo

junginėjau televizoriaus kanalus
nors kanalų tebuvo du
centrinis Maskvos
ir vietinis Vilniaus

sukau rankenėlę ratu
stebėdamas televizinį sniegą
buvo purvinas rudas ruduo
berods netgi lapkritis

ir tada juos pamačiau

tie žmonės buvo iš visai kito pasaulio
nebuvo jokio garso bet jie dainavo
jie šypsojosi ir spindėjo ir jie buvo spalvoti
mūsų nespalvotame televizoriuje

ir aš net ir be garso staiga ėmiau ir
supratau viską ką jie dainuoja
nes jie viską dainavo asmeniškai man
liūdnam vaikui kitame jūros krante

jie man dainavo apie pasaulį kuriame
yra nykštukas Nilsas bet nėra Brežnevo
yra Karlsonas ir Pepė Ilgakojinė
ir visai nėra jokio Brežnevo

o vienas iš tų vyrukų, regis, Bjornas
pamerkė man akį ir pasakė:
vaike, žmonių pasaulyje yra seksas ir muzika
bet žmonių pasaulyje nėra jokio Brežnevo

jie šypsojosi man, draugiškai linkčiojo
ir dainavo, kad niekas niekur nedingo
kad viskas tebėra ir laukia manęs
kitoje jūros pusėje

viskas lygiai taip
kaip tu sakei, Bjornai
Brežnevas numirė
Lietuva išsilaisvino

ir vieną dieną stovėjau denyje
žiūrėjau į namelius šcheruose

ir galvojau apie tą vaiką
apie tai, kad užaugau
ir kad perplaukiau jūrą

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Gintaras Grajauskas. Svarbiausia gyvenimo premija

2023 m. Nr. 1 / Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba / Tą dieną, kai man paskyrė Rašytojų sąjungos premiją, prisiminsiu ilgam. Tikriausiai iki mirties.

Gintaras Grajauskas. Karo metų lyrika

2022 m. Nr. 7 / Pamenate, buvo kadaise toks terminas – karo metų lyrika. Taikos metais labai ausies nerėžė, bet dabar tai skamba gerokai absurdiškai. Karo metų lyrika.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / labas, sieliuke
kokia graži naujutėlė
tavo pakuotė
saugok ją
nemėtyk pakampėmis

Neringa Butnoriūtė. Pamokslai mažiems žmogeliams

2021 m. Nr. 8–9 / Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 107 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Teodoras Jucius. Amor et labor. Poeto ašaros ir minia

2021 m. Nr. 2 / Gintaras Grajauskas. Kas prieš mus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Rašė tai nu žiauriai gerai, taip savotiškai.
Ir dar ranka rašė, tikru rašalu ant popieriaus,
įsivaizduoji. Buvo laikomas geriausiu
savo kartos poetu. Ir staiga viską metė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Gintaras Grajauskas: „Poezija emigruoja“

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.