Stasys Stacevičius. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 2–3
Giesmė Merkinei
Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –
kaip laiškas kryžiuočiams, rašytas Merkinės pily.
Ten išdegs kartų paslaptys, šaltyje suabejosiu
savuoju krikštu, vynu, moterimi. Vakare
atrodys: piliakalnis vėjy priimt bėglį ruošias,
bet kelio į pilį ir vartų į pilį nėra.
Tu, beveik nepasenusi, klausi: nejau nežinojau,
kaip seka pagonį dievų pėdomis pėdsekys,
ir karalių mieste naktimis be žinios dingsta žmonės.
Patiems įžvalgiausiems košmarai išdegins akis.
Man labiausiai rūpės mano jaunojo protėvio kapas,
romantiški mano vaikai, kurių gal ir nebus
lyg to nukirsto beržo ar spalyje liepos… Pririnksiu daug lapų,
dėliosiu kaip knygą piliakalnio medžių lapus.
Slaptuos puslapiuose vėl blaivysis sužlugęs bajoras,
nykštukai ugnelę kūrens prie Milžinkapio, perdegs naktis,
ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai,
garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks.
Man – pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai,
ir seserys, su paprastais vėl sumaišę prastus
savo vyrus ar priešus… Nejau niekada neišmoksiu
žiūrėti į mirtį labai paprastai – pro pirštus?
Taip netektų regėti, kaip gyvą lavoną palaidos,
nurėš dalį veido ir šuniui numes… Be klaidų
mano draugas jaunystėje du kartus smogė dviveidžiui,
o tas, pasirodo, turėjo gal dešimt veidų.
Ir nebėgo bičiulis, paskui prie jo kapo meldžiausi:
apsaugoki, saule, nežinomos knygos lapus,
skubink moteris, kur negyvam partizanui apgraužė
rankas šuo benamis, kai vėjas žinojo, kas bus.
Gal karalius Vaza prieš pat mirtį tai jautė, paliepęs
išnešti dar gyvą į aikštę… Beveik nebyli
išeini, mano meile, iš mažo karališko miesto,
iš laiško ar juodraščio mano Merkinės pily.
Ar ne tavo dvaselė, kur gimusi, grįžti mėgina,
kai skersvėjai judina perlietus liūčių varpus,
ir piliakalnis tūno savy, jeigu sklaidos Merkinė.
Bet kelio į pilį daug amžių nėra. Gal dar bus.
*
Jau skrisk, mama, skriski. Viena milijoninė aukso
dalelė sublizgo, kai ratą apsuko drugys.
Dabar skrisk, mama, skrisk. Aš tavęs jau nelauksiu,
neklausiu, kurioj kartoje tavo kapas nunyks.
Gal sunkiau bus lengvam būt. Nespėjau paklausti, koks siaubas
vaidenos laukų naktyje, kai mane pagimdei.
Tik jaučiu, kad namus – gal beribiai – kiti namai gaubia,
ir tampa maldos namais mano riboti namai.
Vėl stebuklo – iš nemigos – melst? Paprastumo – iš ryto?
Iš žlugusios meilės – kad perdegt nebūtų klaiku?
Ant drugelio sparnų gal hieroglifais neparašyta,
kad aš mylimiausias, blogiausias iš tavo vaikų.
Vis maniau: vienu polėkiu visą vienatvę įveiksiu.
Bet knygų kalnelį savaip gludina viesulai,
jau ne mano tapytojos padovanotuos paveiksluos –
žiema dar su meile, liepsnoja keli angelai.
Jie tikriausiai lengvi. Man lengvam būt sunkiau ir sunkiau bus,
nelengva žinot, kaip sunku buvo tau dėl manęs.
Ir gegužyje sodai – tarytum žydėjimo siaubas –
virpėjimas, lyg skubant į mirusiųjų minias.
Mama, skriski jau. Vienas jaučiuos lyg visi namų dūmai.
Visi pelenai jaučia: kur tu, o kur – negilu.
Todėl skrisk, mama, skrisk. Aš daugiau negalvosiu, jog tu man
pirmoji padėt privalai, kada skrist negaliu.
Taip norėjau į kalnus. Pritrūkdavo laiko ar saiko.
Meldeis, kad atskristų kalnai. Jau, atrodo, skrendi,
mama, jau nesunku būti lengvai? Sunku atsisveikint,
lyg angelas verktų gražiausioj, gimtojoj tremty.
*
Bučiuoja tave sidabrėliai – mažučiai drugiai,
mano priešų draugai ir draugų draugai sidabraakiai
prie laužo ir vyno. Mažiausieji mūsų draugai
didžiulėm akim tavo auroj gal šimtmečius regi.
Kaip gyvas sidabras – nušvito sena giminė,
gal mato slaptus miestelius mano auroje. Tupia ant pirštų,
bučiuoja tau kojas viendieniai švelniau už mane,
aplimpa sidabro taurelę, puotauja ir miršta.
Maži tavo ir tavo priešų draugai. Prie ugnies,
prieš sidabro akis – be tragedijų – gal išsigrynins
bendra mūsų aura. Tyla dėl visos giminės.
Nelaukt sidabrinių vestuvių? Bus gyvsidabrinės.
Šoks gyvo sidabro drugeliai didžiulėm akim,
kur mes tik per savo tragedijas protėvius matom,
kaip jie matė savo, tikėjos mumis gal atgimt
ir… Laužas vidunakty pleška – lyg tūkstantis metų.