Andrius Patiomkinas. Eilėraščiai
Senelių kapas
Tikrųjų mažažemių sklypelis (0,027 a).
Kaip ir dera,
ant kalno.
Mieste, į kurį atsikėlė senatvėje.
Pãskui jauniausiąją dukterį.
Kuri,
kaip trečiajam vaikui ir dera,
tvarko „mamytės ir tėvelio“ kapus –
su žemdirbišku atkaklumu,
be grūdelio abejonės:
neša maišeliais kurmiarausių juodžemį,
ravi piktžoles,
purena velėną,
pavasarį sodina gėles,
vasarą laisto net per didžiausius karščius,
rudenį grėbia ir šluoja lapus,
žiemą neša ir puošia eglišakius.
Metai iš metų.
Kol gyva,
neužguls jų sunki ir šalta akmens plokštė,
prislegianti mirusiuosius,
išlaisvinanti gyvuosius,
nuraminanti,
numarinanti
tolimų artimųjų sąžinę.
Kol gyva,
nieks nemes akmens į jos daržą.
Kol gyva,
bus lengva jiems žemelė.
Jiems,
kurie pridavė sielas į dangų,
o patys atgulė žemėn,
įtikėję prisikėlimu.
Mažamoksliai,
geriau už bet ką galėję paaiškinti žemės traukos dėsnį.
Nenuoramos,
nevalioję nusėdėti be darbo,
guli ramiai susidėję rankas…
ne, jos jiems buvo sudėtos.
Ligi šiolei gyvi –
dukra ateina su jais pasikalbėti.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Kai po šimto metų jų kaulai bus atkasti,
išversti ekskavatoriaus kaušu, –
ir tai nebus pasaulio pabaiga, –
archeologų ataskaitose tarp eilučių bus įrašyta:
gyveno
mirė
išliko
Moterų galera
Prisikausčiusios savo noru
Neverčiamos
Vienišos
Be burių, be vairininko, tik savimi pasikliaudamos
Naktį savimi pasišviesdamos
Bet kokiu oru
Per vėją, prieš bangas, per lygų paviršių
Beveik vienodu ritmu
Rytą vakarą
Pirmyn atgal, pirmyn atgal
Tarsi vietoje
Susilenkdamos, atsitiesdamos
Susilenkdamos, atsitiesdamos
Nediskutuodamos apie šito judesio prasmę
Negalvodamos apie rekordus
Retai kada pratrūkdamos sirenų balsais
(Tada visi duoda joms kelią)
Plukdo savo triumuose krovinį
Kurio svorio nejaučia
Irkluoja į kitą, į pažadėtąjį krantą
Tenai skamba varpas
* * *
vėl susitinka –
labas kaip sekas kaip gyveni
platus temų ratas
aplinkui aplinkui
įsitempus
lyg niekur nieko
ramiai
neperžengt ribos
už kurios
aštrūs
akmenys guli
nesprogusios bombos
nerūdijantys karo kirvukai
neišnarpliotos vielos spygliuotos
neįžeminti kabeliai šukės
neišrūšiuotos – dar ne
storas istorinis
sluoksnis
aplinkui aplinkui
išlaviruoti
atsargiai
pėdas dėlioti
neprisiliesti
gerai sekasi viskas
vėl išsiskiria –
su palengvėjimu
ir be palengvėjimo
Slinktys
Išnešiau išmesti stiklainį –
trilitrinį, sloviką, liaudiškai tariant.
Atgyvenusį.
Atitarnavusį ne vieną dešimtį metų,
jau pajuodusiu kaklu.
Menantį dar Šaltąjį karą.
Deficito epochos buities kovų veteraną.
Tikrąjį pogrindininką,
tūnodavusį žieminėje rūsio tamsoj
lentynos brolių rikiuotėje.
Kartais šaudžiusį dangteliais.
Kiaurai permatomą,
paprastą kaip trys kapeikos.
Atsargų eilinį,
kas metai pašaukiamą į viršų atiduoti, kas jam nepriklauso:
raugintų kopūstų vitaminų bombą,
nokautuojančią kompoto saldybę,
giminę sutraukiantį agurkų rūgštumą…
Po Šaltojo karo stojus Visuotiniam atšilimui
vaisiai ir daržovės ėmė derėti kiaurus metus – parduotuvių lentynose.
Baigėsi „tikros“ žiemos.
Stiklą pakeitė plastikas.
Daugkartinius įveikė vienkartiniai.
Namudinius išstūmė hand made’ai.
Konservantai užkonservavo konservus.
Stiklainių pridygo senamiesčiai.
Tikrieji ėmė vakuoti…
Paskutinis trilitrainio krytis…
Pažirusiom šukėm dar smigteli į paširdžius.
Užvožiu dangtį.
Tylos minutė.
Nekrologas baigtas.
Optimizacija
Keturi šiukšlių rūšiavimo konteineriai
ir
pajuodusi, apskretusi, beviltiška žmogysta –
bomžas? asocialas? atmata? tiesiog šiukšlė? –
svyruojanti,
lyg neapsisprendusi,
kurį pasirinkti.
Pašilaičiai
A. Nykos-Niliūno „Nature Morte II“…
Pilkiais siūruojančioj plynėj.
PC krepšelyje –
„Naminis“ pienas,
„Močiutės“ duona
ir „Sename dvare“.
* * *
Kapų
eilės
Iškalbingiausia poezija
Iš ciklo „Beveik nepagražintos istorijos“
Sekant Charlesu Reznikoffu
Tai buvo keturių asmenų šeima.
Vyras, žmona, sūnus ir dukra.
Vyras dirbo statybininku. Su laiptinės kaimynais sveikindavosi, prasilenkdamas žiūrėdavo į akis, nesistengdavo praslyst lyg nematomas. Moteris – mokytoja.
Sekmadieniais visa šeima, net ir vyras, eidavo į mišias bažnyčioje.
Paskui moteris susirgo vėžiu.
Gydėsi ilgai, iškentė ne vieną chemoterapijos kursą, jai nupjovė krūtis.
Vyras tuo metu jau važinėjo darbuotis į didmiesčius, grįždavo savaitgaliais.
Kol vieną kartą negrįžo.
Liga keliskart atsinaujino, bet moteris išgyveno. Iš pažiūros net liko tokia pat.
Užaugę vaikai išsivažinėjo kas sau.
Moteris ir toliau sekmadieniais vaikščiojo į bažnyčią.
Vyras niekada nebepasirodė.
* * *
Moteriai kėlė nerimą vaikinukas, įnikęs lankytis pas paauglę dukrą. Jis
skambindavo į duris, kviesdavo į lauką pasikalbėt. Lūkuriuodavo jos prie laiptinės durų, grįžtančios iš mokyklos.
Kieme nebuvo pasižymėjęs kaip chuliganas. Bet besimokydamas profesinėje mokykloje buvo kažko prisidirbęs ir neseniai grįžęs iš kolonijos.
Kartą jis įsibrovė į vieno studentų bendrabučio balkoną, kur jį pastebėjo ir pagrasino iškviesti policiją. Vyrukas šoko iš antro aukšto ir susilaužė koją.
Po kelių dienų nuo komplikacijos mirė ligoninėj.
Moteris, paauglės dukters motina, lengviau atsikvėpė.
* * *
Mergina studijavo universitete, o jos kiek vyresnis vaikinas užsienyje kalė pinigus bendrai jųdviejų ateičiai.
Bendrabučio kambaryje ant merginos stalo, gerai matomoje vietoje, visąlaik stovėdavo didelė, ryški jųdviejų nuotrauka.
Bendrabutyje merginą įniko lankyti vienas gerbėjas, apie kurį sužadėtinis užjūriuos nieko nenutuokė. Slaptajam gerbėjui svečiuojantis, nuotrauką ji paguldydavo ant stalo.
Paskui gerbėjas dingo.
Kai tik baigė universitetą, mergina su sužadėtiniu iškėlė dideles tradicines vestuves.
* * *
Pusamžė našlė noriai pažindindavosi ir padėdavo vienišiems senoliams.
Išsiklausinėjusi pažįstamos apie vieną aštuoniasdešimtmetį, neseniai pardavusį butą ir įsikėlusį į menkesnį būstą, ėmė pas jį lankytis, mielai palaikydavo kompaniją, neprašyta rūpinosi jo higiena: išrengusi maudydavo vonioje, kirpdavo nagus ir t. t. Taip pat guldavo pas jį į lovą. Tiesa, vis užsimindama, kad tokie malonumai brangiai kainuoja.
Po vienos iš tokių viešnagių senolis pasigedo poros šimtinių, kurias laikė pasikišęs po čiužiniu. Perpykęs laukė našlės pagalbininkės vėl pasirodant, tačiau veltui.