Gintaras Bleizgys. Urbino eilėraščiai
2014 m. Nr. 12
25
žila senučiukė sėdėjo
prie lauko kavinės staliuko –
gatvės tuštėjo
leidosi saulė
ji nieko nevalgė
neužsisakinėjo
tik sėdėjo ir tyliai
lingavo galva
taip tyliai
kaip moka žmonės
kurie jau nebeturi ko
į šį pasaulį kreiptis
norėjau pažymėti
urbino žemėlapyje šią vietą
todėl paėjau iki kampo
pasižiūrėti
kaip vadinasi gatvė
ant namo kampo
buvo užrašyta
VIA VETERANI
pagalvojau
koks vis dėlto esu kvailas –
juk išvydęs senutę
galėjau ir pats suprasti
kad čia negali būti
niekieno kito –
tik visiškų
veteranų gatvė
26
corso garibaldi gatvėje
kavinė pavadinimu
la dolce vita –
vakar
kai ėjau
čia susitiko dvi jaunos merginos
ir tokiais plonais
ištęstais balsais
pasisveikindamos
viena kitai miaukė kaip katės –
č – i – a – u – u – u
čiau – u – u
iš skersgatvių joms atsiliepė
tokiais pat balsais
kitos jų draugės
subėgo būrys
dolčių vitų – kažkam
jos pasaldins gyvenimą
kažkas dėl jų pames galvas
jos kniauks
bus labai gražios
gimdys vaikus
liuoksės per laiką
kol vieną kartą
po kokių šešiasdešimties metų
svetimšalis turistas
sutiks vieną jų
veterani gatvėj – –
kažkoks kvailas turistas
kažkoks
prašalaitis
iš kito laiko iš kito
pasaulio
kuris
žiūrės į raukšlėtą senutę
į kūnus
gęstančius – –
net nesuprasdamas
dieve švenčiausias
kaip nesuprasdamas
kad kadaise tie kūnai
ir buvo gyvenimas – –
30
užvakar gavau žinutę
kad mirė lazdijų mero tėtis –
kaip tik buvau išėjęs
į urbino apylinkes
ir pakėlęs akis
pamačiau atvažiuojančią
laidotuvių procesiją –
vilkstinė automobilių –
priekyje katafalkas –
visai ne juodas
kaip įprasta lietuvoje
o baltai pilkas
gale –
ten kur padėtas karstas –
didžiuliai stiklai
didžiuliai kalnai aplinkui –
ilgas kelio kaspinas
debesys
žiūrėjau
kaip rieda gedulas
prisiminiau čiurlionio paveikslus
o šiąnakt
vis sapnavau
kad lazdijų meras yra
antanas a. jonynas
kad svarstom su juo
kažkokius lazdijų šildymo reikalus
šalta – sako –
pas mus
ir aš toks vienas lazdijuose
kažkur už tūkstančio kilometrų
už laiko –
už gedulo –
31
giuliano tėtės
fullio santini
(slapyvardžiu FUFFI)
skulptūra –
svajonių neišsipildymo medis –
iš geležies iškaltas didelis
medis o po juo daug žmonių
daug šeimų su vaikais
leidžiančiais į dangų aitvarus –
bet aitvarai įsivelia
į dangų užgožiančio medžio šakas
pilnas medis įstrigusių aitvarų
vaikų ašaros
aš buvau
gyvenau ir mačiau
kad taip ir yra – – Dieve
išklausyk mūsų aitvarus –
60
o seserys klarietės vis perduoda man
jų iškeptų sausainių –
vakar su giuliano buvome nuėję
į monastero di s. caterina
susitikti su seserimis dora ir liucija
panašiai kaip mano advokatas
ateidavo į lukiškes
į susitikimo kambarius – taip ir mes
tarpinėj zonoj
tarp mūsų ir jų gyvenimų
kambaryje
į kurį pro vienas duris
įėjome mudu ir laukėme
o pro kitas duris – iš kitos
kambario pusės – įėjo seserys
vaišino mus labai skania
citrinų ir persikų arbata
kaip skanu sakiau
ir jos juokėsi – skanu
nes įdėta daug cukraus
ir jų baltos skarelės kaip cukrus
ir šypsenos mūsų kaip cukrus
gyvenime sūriame –