literatūros žurnalas

Paulina Žemgulytė. Tamsiąja puse. Eilėraščia

2014 m. Nr. 7

Autoportreto variacijos. Iš tolo

Ne moteris tenai,
O pareigos kareivis
Pilka uniforma,
Rekrūtas –
Ir dvidešimt pirmasis amžius
Nepanaikino
Šitos baudžiavos.

Ne moteris
Pilku veidu
Suskaičiuotas valandas
Kuprinėj nešas,

Į koją,
Vis į koją
Nuo pilko ryto
Iki pilko vakaro
Žygiuoja

Darnia greta
Su kitomis pilkom
Būtybėmis,
Bendrai pakrikštytomis –


Pareiga

Litanijos skaitymas
Su kokiais ilgais
Lietumis ateini,
Rudenie.

Tai sėsiu
Prie stalo
Ir skaitysiu
Senovinę
Senelės maldaknygę
Misinginiais apkaustais –
Vienintelį palikimą, –
Litaniją
Apie „Dvasią Szvencziausią“,
Tykumą ir kantrybę,

Taip reikalingą,
Kai laukia
Ilga ilga kelionė
Pažliugusiu lapkričio keliu

Iki paskutinės metų kryžkelės,
Nuo kurios vėl iš naujo
Kopsim kiekvienas
Į savo kalnelį
Pagal „Szviesybę szirdies“.


Skubantysis

Kad bėga žmogelis,
Kad skuba,
Kad lekia
Vis į priekį, į priekį,
Paknopstom,
Nesustodamas,
Nesidairydamas
Ir nebesuvokdamas,
Kad jau seniai
Pats pro save
Prabėgęs yra.


Pusryčiai

Mano minutės
Susirenka
Prie pusryčių stalo,
Suraiko saldų ryto pyragą
Ir ištirpsta burnoj
Šventas priešaušrio laikas.


Buitie

Visagale buitie,
Pažiūrėk pro langą –
Net žiema traukiasi
Sunkiai, nenoriai, iš lėto,
Sliūkina lyg girtuoklio žmona,
Lopiniuotu rūbu prisidengusi.
O tu – nesibaigiantis smulkmenų rožinis,
Kasdienė malda papilkėjusi,
Nutolsti tik retkarčiais –
Kaip šį ramų Velykų rytmetį.

Šita karta išeina…“

(Iš pokalbio su One Baliukone)

Ruduo. Ganyklos pakraštys.
Pėdsakai bandos.
Kur ne kur praeita žmogaus.
Kuokštai smilgų
Ir vienas kitas kreivas medis.
Kitų neliko. Nebėra.
Jie neištvėrė
Maurojimo, trypimo, stumdymosi…
Banda tatai ne vėjo šuoras šakose,
Berželi broli, –
Sakau anam kampe dar stovinčiam, –
Matyt, ne ten išdygome,
O gal pro mus
Tik šitaip laikas ėjo…


Žiemos peizažas mieste

Vienodas baltumas
Lyg sparnas
Sausio
Užklojo
Pilkuojantį miesto peizažą.

Styro
Belapės liepos,
Be šešėlio,
Beviltiškai nuogos,

Liūdnos
Gatvių mergelės.

Baltuoja tolimi stogai
Ir kalvos
Kaip debesys
Plaukia
Per drumzliną dangų,

Lyg į ateitį –
Į rūką
Panirdamos.


Išėjusiems

Jūs išeinat,
O mes
Vis rečiau ir rečiau
Jus beprisimenam,
Jūs tylit,
O mes vis mažiau ir mažiau
Apie jus bežinom,
Jūs niekada nesugrįžtat,
Tik kas nors iš mūsiškių
Vienas paskui kitą
Vis dažniau ir dažniau
Ateina pas jus.


Bus ruduo

Apauga
Žmogus reikalais

Kaip lapais –
Šlama, šnara, siūruoja
Tamsiausia laja.

Ir vis tikisi:
Štai štai ims kristi
Po vieną, po vieną…

Bet tada
Jau bus ruduo,
Įspįs saulė
Pro išretėjusias šakas,

Tik ar besušildys
Aprembėjusią šerdį?
Bus vėlyvas ruduo…

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Vanduo
Neįveikė akmens,
Tik išskaidrėjo,
Dangus,
Gilyn nuniręs

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Apkartę
Nuo neapykantos
Ir nuovargio,
Bet vis tiek –
Tai buvo –
Namai.

Paulina Žemgulytė. Nida. Paskui keliaujantį smėlį

2012 m. Nr. 5–6 / O dabar kaip sparnai
Iš nebūties sumosuoja
Ir šešėlį nuveja,
Niaukusį atmintį.

Paulina Žemgulytė. Slaugos ligoninė

2008 m. Nr. 1 / Ir poryt.
Iki stotelės – ligoninė,
Kur pulkas paliegėlių
Senkančiais proto likučiais
Praaušus dar stengiasi atpažinti
Iš tamsos išplaukiantį daiktą –
Spintelę, basoną ar lazdą.

Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 3 / Anapus miglos,
Alksnyne,
Atokiau nuo tako,
Kad niekam neužkliūtų,