literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 

Sakiniai

Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis,
bet niekur nenueisi.
Vis pakeliui ir pakeliui.
Rėkiančios spalvos,
staigūs stogai pastatų,
dažytų narsiais dažais,
atrodys kaip hidros.

Reikia išminties
atsisveikint
su ilgu gyvenimu,
mokėjimo būti šalia.
Jokio džiaugsmo
švelniai liūdėt.
Tik ilga kaip ašmuo
sausio naktis
ir kylantis vėjas.
Neini per palaukę
upės vaga,
nes upė be ledo.
Ji – dvipusė,
abi pusės skirtingos.
Dažnai pasitaiko augalų,
užaugusių savaime,
savo augumu
keliančių kitą.
Kraštovaizdžio
nuovargio
daug daugiau,
nei galvoji.
Neslėpk naktyje
malonės
žodžiaut.

 


Sparnas

Mamai

Vaikystės namuose prie krosnies
stovėdavo naminio paukščio sparnas.
Išlinkęs, gaubtas,
virsdavęs ant šono.
Keldavom ir keldavom,
jis slysdavo ir griuvo.
Prišlavus pelenų,
išbirusių pro spragą,
kai plunksnų sumažėdavo
lig kaulo, rabėjimas po pakura
į skardą tarsi baugino
trobesio ramybę.

Tolstojaus raštai ant komodos,
maži vaikai, kėdžių karūnos.
Kibiras įlenktu čiaupu
garma į šulinį,
priemenės duris
praveria alyvos.
Mama pareina! –
džiaugsmas, klyksmas.
Ji šmėsteli
pro vakarinį langą
su miesto reginiais.
Įnešusi į trobą glėbį
vėjo, suglaus vaikus,
išlygins sparno plunksnas,
jį patį lyg gadynę
dėdama į vietą.

 


Sniegas

Įverk į adatą sniego,
žiema – ne tavo genties.
Būk sklandus kaip siuvėjas.
Tau švelni painiava
ir padangę dygsniuojantis vėjas.

Duona be raugo nebus
pažadėta duona. Burnoje
likęs ajero skonis. Nuojauta
gundo, kad išvažiuosi už miesto
ir atsiduosi senovei.

 


Kamienai

Dienos šviesoje
tylim it baudžiami.
Tiesiai virš mūsų sustoja
vienplaukiai vasaros vidurio
debesys – lyg apsnūsta.
Minkai muziką
sulenkta ranka.

Minkai iš visų galų.
Apie liesą
kaip stagaras rytą.
Bet neilgai.
Melodija leidžias
į balsvą tamsą –
labiau nei girdi,
nei merkias akys,
labiau nei vaizduojies.
Sugruma senas griaustinis,
pažiba kerta zigzagais,
viesulas griauna kamienus,
išlydžiai stelbia
dangaus mėlynę.

 


Šiauriniai debesys

Vis rečiau prisėdi
ant didžiojo skardžio krašto
pavėjui į šiaurę.
Čia nebėra vienkiemio,
užvirto šlaite šulinys,
nuėjo niekais.
Kai pagalvoji
sulaikęs kvapą –
nepaisant skubaus žingsnio, –
purškalas giesmei malšint,
matyt, nepadės:
upė palanki sau.
Čia nebėra sodybos.
Istorija knibžda įsibrovėliais,
istorijom apie tai,
kad teko būt.

Merk plunksną
į rašalinės vidų,
padėk bent sodui,
kuris prasmego,
likti tuo,
kuo jis buvo.

 


Dvelkimas

Nugrumėjus dusliam griaustiniui,
aršiai lyja. Aušra lyg įgriuvus.
Nebūk išdykęs nuo sakinų –
niūniuoji padrikas frazes.
Tau liko Svaigės upokšnis,
šit rytas ant veido.
Marienburge
tikriausiai irgi lyja.
Esi ne kas kita,
kaip rega be išeities,
išskyrus lengvutį
dvelkimą,
kurį matai.

 


Bet

Rugpjūtį imdavo ošti
vėjai iš vakarų, bangos
išilgai klodavo ežerą.
Tu yreis ir riešutavai.
Nieko daugiau nesakyk,
jei esi ežere vienas
ar šluostai nuo stalo
sprangias nuotrupas,
gaudai duonos
trupinius, sėklas,
jei iš žinovų
tolydžio girdi:
nieko, bet…
Nei sambrėškis, nei ūksmė –
miesto kalvas nušvietus žiema
nėra visatvė, tik leidžia
matyti daugiau.
Atkampiai beri trupinius
iš užgelto delno,
rašai nepradėtą rašyt
tylą, kuri pamažu
užvaldo.

 


Iš pirmo sykio

Visą naktį lynojo,
nesmarkiai lyja ir dabar.
Pasikliauk kuo nors
iš pirmo sykio.
Nieko atskirai sau.
Šviesa lietuje
nuo žvaigždėto dangaus –
šitaip lyja su saule.

Nekalbėk pievų ir vėjo.
Vėjas pagvelbs tuos žodžius
ir numes į pažliugusį sniegą.

 


Šviesos gatvei

Ar žydės mėlynžiedės
veronikos prie Žemaitės?
Prieš rauzganą šviesą girdėjau,
kad menkutė žolė pasisėja pati
ir išauga savaime,
kad daug žadėta.
Nebuvo vasaros nė vienos,
vasaros be vėjo,
kad nepražystų
veronikos prie mokyklos –
daugel skausmingų metų.
Tėve mūsų,
čia šitaip žalia,
žolėta, gryna,
tokios ramios
skvero pievelės.
Net Švytis sugrįžo čionai –
vieną saulėtą dieną.
Prie Baltosios mokyklos,
savo šviesingos pradžios.

 


Tamsiai mėlyni laukai

Kaskart
atsiduri prie ežero.
Ten ir liksi ant visados –
tuoj už skardžio, arti šaltinio.
Tamsiai mėlyni ežero laukai
driekias į šiaurę.
Būti kitaip ir galvoti
tu niekaip kitaip negali,
net vargiai pakirdęs
iš sustingimo
po miego
paralyžiaus.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Garsiai nutilo visi balsai.
Visko tyla su aitriu dūmu.
Į temstančią žemę žvelgi

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / Diena pasitaikė erdvi,
aukšto dangaus. Prisėdom vešlių
krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,
dar drauge.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3 / Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1 / Šešiolika tankių eilučių
Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11 / Puikus yra speigas,
labai gražios malkos,
prasidedant mūsų žiemai.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4 / Kupletai
šėlsta ir lėbauja.
Iš tyko
pasiveja pėdos.

Vytautas Stulpinas. Būtinas laikas

2011 m. Nr. 5 / Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…