literatūros žurnalas

Ramunė Brundzaitė. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 1

Ramunė Brundzaitė gimė Vilniuje 1988 m., baigė „Šaltinėlio“ vidurinę mokyklą. Pirmoji eilėraščių publikacija pasirodė 2005 m. Dalyvavo Rašytojų sąjungos „Vasaros akademijos“ kūrybinėse dirbtuvėse. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją ir italų kalbą.

 


tikra vieno pavasario istorija

 

– nieko tokio, sakau, nieko tokio
šį pavasarį taip beprotiškai žalia,
taip žydi, tad ir mano įsčios
suželia piktžolėm ir išsprogsta
su medžiais

tokios ryškios operacinės žvaigždės
ir tik vienas noras krentant
į klampią sąmonės tuštumą – – –

kai staiga vėl įkvepiu oro
paskutinis vaizdas prieš atmerkiant
akis – žydintis mūsų sodo migdolas

– kaip jaučiatės?
– sapnavau pavasarį, – atsakau
dar supainiota siūlų narkozės,
apvyta drenų vijokliais, iš lašinės
kapsint sielai atgal į kūną

– nieko tokio, sakau, nieko tokio
tik suraižytas įsčias dar gelia
tik aštriau skleidžias gyvybė už lango
ir garsiau laikrodžiai tiksi

 

 

rudeninis

 

visi nepabaigti mano eilėraščiai
brazda lyg pelės
rudenėja
ir jos sulenda į kambarius
sapnus šaltus patalus
graužia knygų kampus
graužia sūrius
latakus lietui nubėgti
rudenėja
tai ir lyja
iš dangaus
debesų po blakstienom
ištinę vokai
adresato nepasiekia
kiaurai permirkę grįžta atgal
ir tik pelės
velnioniškai
brazda

 

 

fototu

 

Visi tie, kur dar kabo ant mano sienų,
jau seniai seniai sapnuos teprabyla.

 

Nuotraukose švytinčios akys
tampa šaltais objektyvais,
kitus negailestingai sugaunančiais,
įvertinančiais ir be nuosprendžio nuteisiančiais,
celofaninėm albumo grotom įkalinančiais.
Tu – tik dažai ant fotopopieriaus.
Tik dailus paveikslėlis tapetų dėmei pridengti.
Vinukai, varžtukai, klijai – ištraukti, atsukioti, nukrapštyti.
Dabar tik aštrus mano pyktis prie sienos tave prismeigęs laiko.
Tu tik taikinys mano vyzdžių dartams,
mano riksmų kalavijams.
Tik juodulys kambario sienoje, nagu vis raižomas,
bet nenutrinamas.
Ir tik kartais
noris galvą prie sienos priglausti
ir kamputį tavo atvaizdo lyžtelt.

 

 

slėpynės

 

Šis miestas per mažas slėptis
čia vis tiek susitiksi visus tuos
kuriuos labiausiai norėtum – – –
kurių visai nenorėtum sutikti
Dažniausiai prekybos centruose
jų daug, jie dideli, anonimiški
bet kaip tik ten tenka slėptis už skalbimo miltelių
subtili nuoroda į sielos išskaistinimą
Sako, geriausiai slėptis matomiausioje vietoje
tai ir išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių ir sužodėjusių žmonių
ten kur lengviausiai galite mane rasti
kur turiu vardą pavardę pažymėjimo numerį
šiokį tokį svorį dailių skaičiukų lentelėje
plastikinį kavos puodelį ir kelias cigaretes
kurias dalijamės su vienatvės broliais
siųsdami ratu lyg suktinę
Šis miestas per mažas slėptis
ir per didelis būti surastai

 

 

 

dialogas su asmeniniu zigmundu

 

Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
– seilės, ne siela čia, – šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
– ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, – pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
– šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
– gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy endų,
sakiau jau, nebūna.
– o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
– tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, – gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.

 

 

Trys broliai nemiegantys

 

1

nemigos girgždantys krumpliaračiai
sustoja
čia prasideda buvimas
tarp atvirų ir užmerktų akių
buvimas tarp žiopčiojančių žuvų
išsprogusiomis akimis
sako, iš jų kaulų galima sudėlioti visą
kryžiaus kelio istoriją
sukryžiuoju pirštus
kas žino
gal šiąnakt tu irgi
tapeni knygų puslapiais
šnarini pieštuku
gal šiąnakt mes abu
įrėminti skirtinguose languose
vienišai šviečiančiuose
daugiabučiams sutemus
dūsaujam tekstais ir į tekstus
mezgam mazgus
kuriais kada nors
susirišim

 

2

už lango silpsta mašinų gaudesys
mechaniniai vabalėliai nervingai trūkčioja gatvėm
pamažu gęsta daugiaaukščių jonvabaliai
saldžia miego pluta pasidengia miestas
tik keli uodai dar zvimbia
prie savo eilėraščių
siurbia kraują iš nutilusio miesto arterijų
kreša raudonos jų rašalinės
varva raidėmis balti lapai
mėto nuraudusius lapus pro nemiegančius langus uodai
o ryte juos sušluoja
skruzdėlytės oranžinėmis liemenėmis
spardo batų padais į darbą skubantys
ir kuždasi: anksti šiemet prasidėjo
ruduo

 

3

šitos penktos ryto
kvepiančios balto švarumo paklodėm
įsikniaubus į jas
švelniai liūliuojant nemigą –
jaukinantis miško žvėriuką
šitos penktos ryto
man primena rugpjūčio naktis pas močiutę
prisagstytas žvaigždžių
pabarstančių pilką takelį
į lauko išvietę
šone brėkšta šulinys
jame skęsta mėnulis
atsitiesia pėdų nuguldyta žolė
rąžosi lysvės
žiovauja medžių kamienai
šnara mano naktinių marškinių rankogaliai
naktį kertantys traukiniai
nurėžia horizontą
bumbsi obuoliai
tolumoje ūžia autostrada
pralėkus sunkiasvoriui ekipažui
sudreba sekcijos stiklai
šitos penktos ryto
pilnos nemiegančios nemigdančios nakties
pripildė mane
iki padų

Ramunė Brundzaitė. Gyvybė ir mirtis gegužę

2023 m. Nr. 5–6 / Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius.

Deividas Varanius. Dienoraštinė poezija

2022 m. Nr. 10 / Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 72 p. Knygos dailininkė – Dovilė Bagdonaitė.

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Ramutė Dragenytė. Kulinarinė poezija

2014 m. Nr. 2 / Ramunė Brundzaitė. Drugy, mano drauge. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

Ramunė Brundzaitė. Supantis tarp pradžios ir pabaigos

2011 m. Nr. 6 / Mindaugas Nastaravičius. Dėmėtų akių: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 96 p.

Ramunė Brundzaitė. Grožėjimasis pasauliu pro lapus

2010 m. Nr. 2 / Nijolė Daujotytė. Pro lapus: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 79 p.

Ramunė Brundzaitė. Eseistiniai poeto etiudai

2009 m. Nr. 7 / Rimvydas Stankevičius. Diktantai sielai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 161 p.