literatūros žurnalas

Julius Keleras. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4

kur esi tu

 

pilni namai svetimų daiktų –
kam juos atiduot? kam
patikėt praeities mėnulius
ant nugulėtų pagalvių?

kam grąžinti tvinksėjimą
pirštų galiukuos pavasarį,
kai kačiukai šlaituos prasikaldavo
beveik švelnesni ir už tavo plaukus

kur atremt slidžių lazdas,
pagaliau pasiekusias tikslą?
darsyk klausiu ir jau suprantu,
kad gyvenu ten, kur esi tu

 

 

 

apie vyno stebuklą

 

nenoriu atiduot tavęs net žodžiams,
nebent jie nematytų,
kaip ateini ar nutolsti, kaip ištiesi ranką
rūke lėtai palikdama dryžę

nenoriu, kad būtum kitur, kad matytum
mane kaip valtį, pasiekusią tikslą, kaip
ežerą, kuriame išnyru lelijom
surištom, tave apkabinusiom rankom

nenoriu, kad neatsispindėtum visuose
daiktuose kaip šįryt, kai tavo kvėpavimas
tyras ir nedrąsus aptraukia stiklą,
iš kurio ką tik gėrėm vyną

nenoriu, kad tavo lūpas užpiltų
smėlis, kai prie jūros gulėsi
veidu į jį, be žodžių galvodama apie
vyno stebuklą

 

 

 

patikėk!

 

keliaujantis tavo pieštas vyšnios
kauliukas nežino savo gimtadienio,
nepažįsta mėnesienos įkapių
šalčio, tik rieda ir rieda į tamsą

kur galima būti kitaip nei šviesoj –
be jokių abstrakčių ultimatumų,
be jokios numatytos tikrovės,
be jokių sugrotuotų dailyraščių

be visko, kas dauginama, keliama kvadratu,
kas guldoma atsargiai prie taisyklingai
apkirptos gyvatvorės, kur mesijai, kaip ir reklamos
agentai, keletą tūkstančių metų nebėra pageidaujami

kur griežtai draudžiama naudotis sutemom,
bet užtat itin mielos, nesvajingos, pilnaprotės
žiurkės vis dar lenkias prie savo maldaknygių,
ieškodamos budinčio tądien palankesnio dievo

kur paskutinio paukščių stebėtojo pėdsakai
andai ištirpo smėly, o pražilę, senstantys
Van Gogo batai, taip ir neradę
sau mylimosios, išnyko javų lauke

 

 

 

ir vėl be pavadinimo

 

ji turėjo per daug atsakymų
į mano klausimą,
kuriame tebuvo kelios
sustingusios bitės, jų keistas
kraujas ir laiškas,
kurio niekada nerašiau

 

 

 

niekad tavęs neišmoks

 

ašara, lipanti iš šulinio, apraudota,
švari, išmaudyta, pagaliau išdžiūvusi ašara,
ašara, kažkieno paruošta nakčiai
balčiausiais svetimos nuotakos baltiniais

ašara, pirmuoju sniegu siuvinėtais plaukais,
pirštais neatpažįstamais raštais, sklidina nepažinto,
staiga prabudusio geismo, bėgiuos nuogai
atsispindinti mano, nemano susigūžusi ašara

ko užsimerkus skubi tu –
nesilaikydama jokių nupaišytų turėklų –
išsyk per tris ar penkis laiptelius
laimingam mano vaikystės Antakalny    

apmusijusioj mano vaikystės rugiagėlėj,
pražydusioj nelaiku ir nevietoj,
kur paupiuos buvo geriamas vynas
ir spindėjo Nery tekantys tavo plaukai

tas, kuris mano, kad jau laimėjo,
kuris moka sverti tave slapta, niekam nematant,
nusigręžęs nuo kito, pravirkusio, verkusio vakar,
pažadu – niekad tavęs neišmoks

 

 

 

tik ne tą

 

ir tas vėjas sūpuoklėse,
ir jis pasirodė netikras,
neišliko po visų išbandymų,
pailgoj numylėtoj dėžutėj neradau jo

man pranešė apie jo silpnybes,
apie tai, kad buvo paimtas į nelaisvę,
nespėjo pasitraukt kartu su visais,
jo niekas neįsirašė į savo užrašų knygelę

niekas neperžegnojo, neapkabino,
nedemobilizavo, neįtraukė į giminių
sąvadą, nesutuokė ant geležinių
turėklų prie mano, tik mano Neries

taip, jis turėjo silpnybių, neneigiu:
mėgo gulėt erškėtrožių krūmuose,
mėgo nuo kopos stebėti, kaip nuogos
maudosi moterys, penktadieniais mėgo ir vyną

tai iš ko aš pažinsiu, jei dar atsiras?
gal paskambins kas naktį iš kažkelinto
stoties perono, ar iškels iš lėlės vežimėlio,
rūdijančio cokoliniam griaunamo namo aukšte

gal ištrauks iš veidrodžio, kur kitados būta durų
ar atnardins iš jūros, iš krakmolinto debesio,
atspės iš kryžiažodžio, sutvarkytų tądien
kambarių, atsargiai išims iš vaiko lovelės

o jei kas nors tyčia perleis man jį, pirktą
sendaikčių krautuvėje, voratinkliais apneštais
plaukais, stebėtinai panašų,
tik ne tą, ne mano

 

 

 

beveik Vivaldis

 

ruduo

voriukas spalio gale
ausies speneliui nori kažką pranešti –
deja, aš jau miegu

žiema

pajuntu: širdies dalis
ima ir krenta – kaip sniegas
nuo balkonų Vokiečių gatvėj

pavasaris

netiki mano siela, menanti
laiptines vaikystės Antakalny,
kad rūsiuos buvo galima žaisti slėpynes

vasara

upė daužias ūmai į švintantį krantą
kaip mudviejų dantys tuomet po rūgščia,
sulaukėjusia, temstančia paaugle kriauše

 

 

 

Markučiai

 

vandens kolonėlė šnibžda
kažką per miegus, sakytum,
daugelį metų jai būtų neleista
kalbėti

daugelį metų lyg būtų neleista
būti pačiai savimi, turėt
strazdanotų vandens pursliukų,
taškančių saulės nutviekstą grindinį

taškančių seną kalvotą peizažą,
beveik amžinus keliauninko batus,
kurių čia nėra jau, o galbūt
niekada ir nebuvo,

išskyrus gal, žinoma, kažkurias,
mums jau nežinomas kapines, kur
paskubom sulaidoti benamiai, kaliniai
ir našlaičiai, beturčiai neužspaustom akim,

išskyrus, žinoma, tuos rūko ratus,
kurie nykdami krinta ant geležinkelio,
ant kalvų, ant senų, net atvirukuos
nematomų kapinių,

kol galiausiai jau lieka uždengti
tik mažą vandens kolonėlę, kuri
net ir dabar niekam nesako
kuo iš tiesų ji vardu

Julius Keleras. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 5–6 / reikia stropiai saugoti širdį –
su metais ji tik šiurkštėja –
o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

„Metų“ anketa. Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1 / Į „Metų“ anketą atsako Vytautas Čepas ir Julius Keleras / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose…

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.