Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 3
Kažkur, kai vakaras ilgas…
Kažkur girioj toli
Į pilnatį žvelgdamas,
Žmogiško liūdesio ištiktas
Stūgauja vilkas.
Kažkur prie upės toli
Nulūš vėjo lankstoma smilga,
Sustos kelyje žmogus,
Liūdnas kaip staugiantis vilkas.
Tą vieną vakarą
Tą vakarą vieną
Buvau visagalė:
Iš narvo paleidau
Įniršusį žvėrį,
Danguj, suskambus žvaigždynams,
Tobulą gyvį sutvėriau,
Vienam nuliūdusiam
Priėjus paglosčiau galvą,
Ir jis iš karto išvydo
Skaisčiausią pasaulio spalvą.
Sušildžiau tuos, kurie
Iš liūdesio buvo sušalę,
Tada jų visi nuliūdimai
Pasitraukė į šalį.
Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…
* * *
Kur mažylis iš lopšio kelias,
Kur žvėris savo grobį vaikos,
Ten ir prasideda kelias,
Ten ir prasideda laikas.
* * *
Nesvarbu, ar lyja,
Nesvarbu, ar sninga,
Pražydėjęs medis
Esti apgaulingas,
NES NUVYS.
Ar tiesiausias kelias,
Ar klastingas vingis,
Nekalčiausia meilė
Esti nuodėminga,
NES PRAEIS.
Upėj vėjas pusto
Tokią sunkią putą,
Lyg pasauly nieko
Niekur nebebūtų.
ATSISVEIKINUS.
Ten visi
Toj aukštybėj,
Toj gilybėj,
Kur tamsa
Ar mėnesiena,
Ten visi –
Gyvi ar mirę.
Ten visi.
Arba nė vieno.
Vieną kartą…
Nežinodamas, ką daro,
Sužaliavo dilgėlynas.
Siauras takas, trumpas takas
Ūmai tapo begalinis.
Tuo taku nelyg pamišę
Puolė bėgti kas tik gyvas.
Viršum upės, viršum miško
Strazdas pralėkė ankstyvas.
Į padangę šoko žiogas,
Žemės svorio neiškentęs.
O drugelis vienadienis
Puolė amžinai gyventi.
Visokių esti dienų
Pirmoji
Nuo nedorų minčių,
Bekraščio palaimos laukimo
Patvindavo tarsi upė
Ir puldavo plaukti,
Nenorėdama
Niekur sustoti.
Antra,
Kažkieno sustabdyta,
Išsigandus
Pasaulio galybės,
Nendrynuose
Pasislėpdavo.
Trečia,
Apakus nuo aguonų žydėjimo,
Apkurtus nuo gegutės kukavimo,
Išnykdavo
Lyg nebuvus.
Ak, visos jos tokios,
Tamsoj pasigirdo
Vyriškas balsas.
* * *
Šios dienos viltis
Tokia trapi,
Toks įkaitęs upėj
Dugno smėlis.
Kuo minkštesnė
Pieva paupy,
Tuo kietesnis
Lauko akmenėlis.
* * *
Šiandien pasaulis bus tuščias.
Joks vėjas girioj neūžčios.
Neišdygs patvory dilgėlė
Ir upės nepagilės.
Šią naktį pasaulis bus niekieno,
Visų slaptomis išniekintas.
Jo užkeltus vartus atrakinus,
Bus išgertas saldžiausias jo vynas.
O iš ryto pasaulis vėl pilnas,
Vėl širdį iš naujo sugildys
Neperžengtos laiko ribos,
Visos tiesos ir neteisybės.
* * *
Kai tamsoje
Kaip ateitis
Įsčiose
Sujuda sperma,
Tada neviltis,
Tada nebūtis
Į kosmoso dugną
Nugarma.
Dabar
Tavo diena,
Gyvenimo įsiūbuota,
Atsitrenkusi į pasaulį
Suamžinėja.
Dabar
Tavo dienoj
Visa visata begalinė
Sutelpa ir sustoja.
O sujudėjus laikui
Ryškiausioj ryto šviesoj
Jos nebeišvysi,
Nakties tyloje
Nebeišgirsi,
Toje pačioje kavinėj
Gerdamas kavą
Nebeužuosi.
Užlipęs ant kalno aukščiausio
Iš toliausių tolybių
Nebeprišauksi.
Ta diena
Amžinai
Bus nebe tavo.