Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 12
Erosas
I
Maža mergaitė mato filmus,
kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano,
kad mažos mergaitės nieko
nesupranta, maža mergaitė
žiūri į du besivartančius
žmones, jo galva jai tarp
kojų, ką jie daro, klausia
mergaitė, jis jai kanda,
atsako suaugusieji, kitą
vakarą vėl nemigdo,
mergaitė mato – vienas
sėdi invalido vežimėly,
vienas laiko šautuvą sau
prie smilkinio, kiti du
eina į lovą, vėl girdisi tokie
pat garsai, kuriuos maža
mergaitė kartais girdi naktį
už sienos – tie garsai –
jie baugina ir masina.
Trečią vakarą mergaitė
žiūri filmą, kur supančiotą
moterį plaka botagu,
ji unkščia, ji sako, stipriau,
šilta srovele bėga kraujas
per liesas šlaunis,
vyras pasuka botagą –
ant jo mažas aštrus
kabliukas, šalia šnopuoja
tėvas ir motina, karštas
alum ir dar kažkuo
sukvipęs kvėpavimas,
mergaitė mato kūnų raizgalynę,
neatskirsi, kur ranka, o kur koja,
maža mergaitė ilgai neužmiega,
ji klausos ir klausos girgždėjimo ritmo,
o kai galiausiai palaimina Hipnas,
vis sapnuoja, sapnuoja –
jai tarp kojų gauruotas žvėris,
panašus kaip iš filmuko
„Apie gražuolę ir pabaisą“.
Maža mergaitė atsibunda išpilta prakaito,
maža mergaitė nebesupranta,
ką reikia jausti, kai per
pliką užpakalį tėvas ją lupa
diržu, skauda, bet gal reikia
unkšti – „stipriau“ –
kaip moteris tame filme.
II
Kažkas seksualizavo
šitą vaiką, šitą mažą
mergaitę. Jos tėvai
buvo išsiskyrę, kartą
aplankyt atvažiavo tėvas.
Abu su motina nusigėrė.
Aš buvau jautri mergaitė.
Aš bijojau tamsos.
Aš miegojau pas mamą.
Jie sugulė šalia. Jie manė,
kad aš miegu.
Ji pasivertė šonu, jis
dulkino ją šonu, aš jutau,
kad dreba lova,
aš girdėjau šnopavimą,
aš nežinojau, kas vyksta,
aš galvojau, kad vyksta
kažkas labai baisaus,
bet kartu labai rimto,
kūnų apeigos,
paskutinės ir pirmosios apeigos.
Tai buvo prieš tai,
kai save liesdavau,
tai buvo prieš tai, tik
šitą riksmą
aš išsaugojau,
iki paskutinio
atodūsio
matysiu,
kaip dulkinamasi
šaukštelio poza,
girdėsiu, kaip
rūkoma po visko,
kaip kalbama po visko:
„Aš esu karalienė,
o visos kitos
moterys – vergės.“
Esu maža
mergaitė,
kuri matė, ko
neturėjo matyti.
Lemtinga pagunda
Mergaitės pensionatuose,
paauglės mergaitės,
sergėjamos vienuolių
juodais abitais, baltų
kykų nuojauta – senovinis filmas,
banali dichotomija: balti
mergaičių marškinėliai –
tamsios mergaičių širdys,
šviesios mergaičių galvos –
tamsūs mergaičių tarpukojai.
Dieną jos sudeda
pirštus – Teesie man pagal Tavo
valią, mergaitės mokosi
memento mori
homo homini lupus
est, siuvinėja kryželiu,
ir gamina pudingą,
dieną mergaitės eina
ratelius – tokios
dailios – su prijuostėlėm,
skambina pianinu,
šoka valsą tarpusavy.
Naktį mergaitėms
velnias užraitoja baltus
marškinėlius, naktį
audros smuikuoja
mergaičių speneliais,
naktį perdrėksta
visi sienų ir sielų
plyšiai nuo mergaičių
sapnų, jos sapnuoja šešis
vilkolakius, kurie
tankiai alsuoja,
prisikišę prie pat
prasižiojusių lūpų,
nuo durų nukrenta
kryžius – per stiprus buvo
vėjas – teesie pagal
Tavo valią,
vilkolaki, mergaitės
nesupranta, ką tas
vilkolakis daro,
beveik nesupranta,
bet jis tai daro gerai,
jo liežuvis smailus ir greitas
suka šešis ratus
mergaičių kūnais.
Mergaitės, ko rėkėte,
ko dejavote naktį –
sapnavom košmarą,
sapnavom juodąjį žvėrį.
Esu kalta esu kalta
esu labai kalta, bet
leiskit sapnuoti tą žvėrį
kitą naktį. Visas naktis.
Jezabelė
Aš esu Jezabelė.
Žvėris turi šešias galvas.
Aš apžioju jas visas.
Mano burnoj telpa
jų atsmauktas kailis.
Žvėris unkščia taip,
kad iš velnio nagų
nukrinta visi akmenys.
Aš unkščiu taip,
kad sustandėja
angelų lytys.
Aš esu Lilita.
Aš lankau Tave
naktimis, ir ne tik
įsikūnijusi į Hipną,
ne tik, įsikūnijusi
į Tavo moterį,
taip, Tu dulkini
Lilitą, broli,
Tu kruši Lilitą.
Aš esu senamiesčio
Kirkė. Kur Tavo
varinis galas, broli,
kur Tavo širdis,
geležinis medkirty?
Aš esu Lolita.
Mano lūpos
pravertos tinkamu
kampu, mano
nekaltybė
regėti plika akimi.
Aš esu ragana.
Triero ragana.
Nepatenkinta
ragana, broli –
Tavo kotą
aš panaudosiu
kaip šluotą, broli.
Aš esu Dina.
Tu nuvirsi
ant atšiaurios
šiaurės žolės,
kodėl nedavei,
ko man reikėjo,
ruse. Aš esu Salomėja.
Aš šoku apkabinusi
Tavo galvas, broli.
Pakrikštyk mano
tamsą, broli.
Bet Tu jau
negali…