Marija Mažulė. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 2
Birželio rytui
atsargiai audžiu savo minčių audinį
susisupu į jį kaip šilkverpio vikšras
vakare prieš užmigdama
ir ryte pildama švelnų vandenį
ant apsnūdusio savo kūno
jame plaukioja sapnų nuotrupos
praėjusios nakties nuosėdos
tamsos skivytai
gamindama pusryčius įsipjaunu pirštą
vėliau stebiu kaip atauga ląstelės žaizdoje
regiu kaip mintys save atkuria
sutvirtina elektromagnetinį smegenų
žievės audeklą
būna, kad įsisiautėja, plyšta, nudryksta
švelniai pirštų pagalvėlėmis prispaudžiu
vieną mintį prie kitos
tiesinu kreivas mintis
jos išsprūsta iš rankų
braidau upėje
stebiu mintis, jų padriką raštą
galvoju – jos mano galvoje
vadinasi jos mano
kol nuslysta lyg šilkas nuo pečių
supuosi į jas
kaip lėliukė į minkštą vatą šiltai
ant smilgos sirpsta vasarą
mintys skleidžiasi su pievų varpeliais
birželio rytais jie mėlynuoja pievoje
nuo upės kyla rūkas
akmenėliai, fosilijos upėje
visada rasdavome saloje
braidau, vienaląsčiai aplimpa
mano kojas
genetinė medžiaga suspausta
kiekviename gyvybės taškelyje
supasi į lanksčius apvalkalus
vieną kartą atsigėriau upės vandens
buvo skanus
vieną rytą prie upės
pradingau rūke
bet mano mintys liko
įsimagnetina minčių audinys
vyturiuoju į jį savo tuštumas
randu keisto gyvio atspaudą akmenyje
jis gyvas
prieš 200 milijonų metų
dabar
upėje
skaičiau straipsnį –
trilobitų fosilijos
yra jų nėriniai
jie turėjo dvi siūles ant skruostų
jos lengvino nėrimąsi
ląstelės atsistato
upė išmeta į krantą dar alsuojantį
akmenuką
mintys supa mane kai kvėpuoju
jų švelni medžiaga
genetinė medžiaga
branduolys
gyvybės pradžia
trilobitai vadinasi triskilčiai
fosilijos yra nėriniai
upė daugiau nei tekantis vanduo
mintys įsupa mane
į savo tinklą
išsineriu
Saulėlydžio
yra vienas būdas sulaukti ryto –
nuspirti rausvą besileidžiančią saulę
kaip paplūdimio kamuolį
ir bangos nuvilnija iki horizonto
putomis, srovėmis
vėjo šuorais į tamsą
saulė įkrenta tiesiai į taurę
su rožių limonadu
pažyra purslai
pakyla tiek daug burbuliukų
bet man daugiau nereikia rėkiančių
apskritų saulėlydžių
aksominių pagalvių smėlyje
sutraiškytų trešnių
storomis kaulinėmis adatomis
siuvuosi sau mėtinius apdarus
pasislėpusi tarp aukštų žolių
renku kriaukles
mano pirštai išsilydo
sraigių apleistuose labirintuose
žodžiai putoja ant liežuvio galo
drimba aplink plaktos grietinėlės kąsniais
tu norėjai su manim laižyti aukso dulkes
aš norėjau tavo saldainio
verkiau
rinkau akmenis žvaigždžių šviesoje
gulėjau ant smėlio
galvojau
nėra jokio kito kranto
visos giesmės sirenų ataidi
iš mano vidinės ausies
adatos įsigręžusios giliai į mano mintis
ištraukti reikia atsargiai
kad nesulūžtų
pakvimpa mėtos
kirai susirenka krante
manęs palydėti
mano burna pilna aukso dulkių
mano kelnaitės šlapios
žinau –
įsibėgėjus siūruojančiomis bangų viršūnėmis
galima nuspirti rožinę besileidžiančią saulę
į kitą rytą
Vakaras
vakaras atsiveria
kaip plyšiai dienoje
pro juos plūsta vėsa
ir žemės kvapas
kaimynų mergaitės
renka obuolius mano kieme
viena velka didelį maišą
kita svaidosi sudžiūvusiais lapais
šįvakar yra jų
vaikystės laikas
kaip ir aš kadaise
jos renka obuolius kaimynų sode
o aš stebiu
kaip pamažu
man atsiveria
vakaras
Plaukimas
kitas krantas yra toks tolimas
kaip išsisklaidantys žvaigždynai
kaip beorė ir šalta kosmoso erdvė
tylus ir nepasiekiamas
kaip aš dūstu šitame pilkame vandeny
pilname blizgančių žuvų žvynelių
smėlio smiltelių šnabždesio dugne
tylios ir beorės jūros dugno raudos
kaip aš verkiu tokiomis pilkomis ašaromis
tarsi žuvies žvynai padengiančiomis mano veidą
kakle atsiveria rausvos žiaunos
ir iš dangaus kriokliais pasipila vanduo
ir aš plaukiu ir kitas krantas toks tolimas
kaip tavo pilkų akių horizontas
per ilgą laiką mano akys irgi tapo pilkos
jas užlipdė žuvelių blizgantys žvynai
Sapnų kontrabanda
ankstyvas rytmetys dvare
upė patvinus
vanduo semia užliejamas pievas
siūruoja vandeny rudai geltonos žolės
siūbuoja, tuoj apvirs sena valtelė,
pilna į laikraščius suvyturiuotų siuntinių,
bet plaukia, iriasi tolyn per lauką
pažįstamas man siluetas
neapvirsk, valtele,
neiškriskit vandenin, siuntinėliai,
suvyturiuoti į drėgnus laikraščius,
irkluok, gerasis burtininke, irkluok,
plukdyki be baimės
sapnų kontrabandą
į pilką lietuvišką rytą
Ateiviai iš niekur
kaip išgyventi rudenį
saulės atokaitoje
sėdėdama
bandau įsivaizduoti
kaip išgyventi rudenį
vienumoje
bet nuolat tarp žmonių
atrodo tebesu tas vaikas
skrajojantis kosmose
per nelaiką ir neerdvę
pasiekiantis
visatos pakraščius
o su šios žemės žmonėmis
bendrauti sugebu
bet kartais tiesiog nebenoriu
šios žemės ruduo
toks ilgesingas
toks nesavas
kaskart toks nesavas
belaikė nebūtis kasmet
vis garsiau šaukia
žiba žėrutis saulėkaitoje
žemės atspindžiai
viskas čia tik atspindžiai
autobuso lange
trapūs kelionės kadrai
sugadinta juostelė
šios žemės ruduo
toks nuspėjamas
vėl sugrėbsi lapus
sugrėbsi ilgesį
apsimesi, kad tai turi prasmę
kaip žėrutis aukso prabą