Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1

Šešiolika tankių eilučių

 

Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.
Iš briaunotų stiklinių –
nė šukės. Ugninga
žara už daubų.
Iš toli atplasnoja langas,
pirštai žarsto klavišus
Oginskio polonezui.
Vežimo siaurumo kelias
pro koplyčią.
Mažai kas tyli,
nedaug tokių,
kurie kalba
mirę.

Pirštai žarsto
spragas tarp eilučių.

 

 

Į vakariją

 

Kadaise,
prieš tuntą
rusenančių metų,
kur epušės
blykčioja balsvos
šviesiąja lapų puse,
kur polaidžio vandenys
riba po medžiais, –
sustojau
lyg įbestas žemėn.
Kraštovaizdis,
einant į Grūstę,
rūstesnis tuojau už Sedos.
Iškilus į šventę Marijos,
kadai Magdalenos,
į šventę, kuri
lyg vaiski melsvuma
virš Pagardės kaimo
per Kalnus viršum Kalvarijos.
Rasa vakarinė tarytum giesmė,
tarytum malda nuosekli.
Toks keistas viršus
Alsėdžių aikštės,
taip nusmelkia lyg aidesys
miestelis Barstyčių,
paskui – Ylakių.
Mosėdžio akmenys
grimzta į vakariją,
kaip šiaurės šviesa – jūron.
Vienišas Skuodas migloj,
įkūnytas žodyje Tai .

Kaip Bartuvos upė –
negrįžta.

 

Neatsižiūrimas kraštas

 

Įsikniaubus į ranką,
akyse –
                pilkuonėlis
apsnūdęs molas
ir vandens švitesys.

Kad pastebėtum
jūrą,
kuri teka,
vakaras turi kristi
į akį.

Neatsižiūrimas kraštas.
Šarlatanai
nusisuka staiga,
žemo netenka balso.

Naktinės
apšviestas lempos,
skaitai Marą.
Dekamerono
paklydėlį sūnų.

 

Dulksnoto ryto baladė

 

Vaikystės namuos
nebuvo langų į šiaurę.
Priemenėj
daug kabinotų,
tėtušio apsiaustų,
įdienojus – pusiau prietema.
Jei rankoje nieko, jokio žibinčiaus,
naktimis – sodo tamsa.
Kankinantys kvapai, aromatai –
valgio, gėrio, – jų nepamirši
kaip sklandytuvų,
kurių po paskraidymų
laukdavo kiemas.
Degė saulė
aukštai danguje.
Už prabėgusį laiką
mirgėjo žvaigždės.

Vaikystės namuos
nebuvo langų į šiaurę.
Nebepameni vieno
dulksnoto ryto
ir katras buvo pirmesnis,
ar ieties metikas –
jis svaidė pievoje ietį, –
ar laikrodis su svambalais,
bet jiedu abu slapčiomis
pamerkdavo Siuzei,
merginai ne šio pasaulio.
Kaip rantyti kočėlai
aidėjo laiptai,
slėpės takas giliai javuos.
Bangos nuklodavo visą
prižėlusį ežerą.
Kažin ar taip pat
putą baltą ir palšą
jos tebemeta į krantą,
tebešoka
tą purų šokį, kur šoko
kadų kadais.

 

 

Akmens kvapas

 

Kreivo kalno kreivą dieną
retai kas nerūstauja,
retai kas priglunda per bangas.
Kai maloniai prieš sutemas išlenda saulė,
pro lapotus pakrantės medžius
nušvinta upė.
Apsnūdo kaimelio trobos
ir, regis, drauge su žvejais
žiūri į prošvaistę.
Pagaliau sulaukei valandos:
sunkiai pasėdi,
akimoju stojies.
Akmens,
skaldomo akmens
kvapas,
kvapas daužant
kuvalda granitą.
Stipriai užmerkus akis.
Suraukus kaktą.

 

 

*

Levandų vanduo,
aliejai.

Kad tu suprastum,
koks klaidingas buvo pavasaris,
pasiplaukiojimai valtim po užlajas.
Koks ramus,
neramus buvo kalbėjimas,
išėjęs iš krantų.
Levandų vanduo,
aliejai,
melsvi levandų žiedai.

 

 

Pasienis

 

Niekada
neguldei galvos,
kad, pamatęs didelę katedrą,
esi mažoje šalyje.
Nieko bemaž nežadėjai.
Staiga – pasienis,
slūgsta tamsingi kuorai.
Parskridusios pempės
kuodą svarina sniegas.
Nebereikia glamžyt beretės,
nusiimt jos todėl,
kad – beretė.
Sveiki,
sudriskę skelbimai,
afišų statinės,
apkiautusios iškabos ir stulpai.
Ramumo, įdubęs kloni.
Nuo čia netoli – ozas.
Tiesiai arčiau – aplink greičiau.

 

 

Švytis

 

Uždega langą
garuojanti vakaro saulė.
Morfėjau, Morfėjau,
vėjas stūgauja medžiuos
kelintą naktį, nepamenu jau –
apie ką.

Horizonte
būtasis kartinis laikas.
Koks žuvo poetas!
Jei prie Žemaitės*
būtų stovėjęs Mačernis,
įkūnytas bronzinis Švytis,
ką tik nulaužta šaka
pasirėmęs mąslus keliauninkas,
džakometiškai veriamas vėjo
galybės,
mūsų vaikystės ruduo
ir ilgos kaip pirštai žiemos,
pagaliau metų metai
būtų buvę labiau
mūsų.

---

 * Žemaitės gimnazijos

 

 

Turėk galvoje

 

Trys pirštai koteliu užrašė,
kas turi sugriūti, sugrius,
kas neturi sugriūti, irgi sugrius,
lyg irtų paplautas smėlis.

Trys pirštai koteliu užrašė,
kad šnarančiais šešėliais
atskrenda dagiliai.
Tiesiai.

Kad šičia, sėdint ant akmens,
ir vienumai erdviau,
ir gėlai. Už tai,
kad gyvenai
dėl to paties, dėl ko gyvena
dėlės ir velėna,
asiūkliai slėnio drėgmėje,
dėl ko suloja lapės.
Tau muzika turėjo kilti
iš minties,
iš slėpiningos promenados.
Nes astronomija skurdi
kaip guvernantė,
išplėtusi akis į šeimininką.

Nes to, kas tikra,
daug mažiau, nei rodės.
Visais padykusiais laikais,
net mums palikus šį pasaulį,
tiki ar ne,
ateina linksmas metas.