Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 5–6
Pratinuosi pareiti laiku
Tas krislas aky –
Tas krėslas balkone…
Ar galėtum atkurti vaizdą
Su jame skendinčia
Mano moterimi?
Atsukti trumpam tą
Lakštingalų skonio
Naktį?..
Štai čia, ant ranktūrio – kiek aukštėliau –
Gulėjo jos plaštaka,
Ilsėjosi man visagaliai pirštai…
Dabar – jų nesimato.
Dabar – krėslas storai užverstas
Sniegu –
Mokėtų kvėpuoti – vis vien
Neįstengtų po
Tokia sunkenybe…
Kino filmuose tokios pusnys, tokios metonimijos
Naudojamos norint
Pasakyti žiūrovui,
Kad prabėgo daug laiko…
Viskas šioje lakioje erdvėje
Nori man pasakyti tą patį:
Prabėgo velniškai daug laiko, kol ryžausi
Sau pripažinti, ką reiškia
Sudilęs mėnuo, pienas
Sugižęs, duobė,
Bučiniais išdaužyta,
Marmurinėse Jėzaus kojose,
Duobė, dantimis išdaužyta,
Marmuriniame mano galvūgalyje,
Vis dažniau šmėžuojantis veidrodyje,
Vis ryškiau atsispindintis langų stikluose –
Kūnas, kurį vis rečiau
Vadinu savimi, laikrodis, prieš mane
Strykčiojantis jau trisdešimt aštuntąjį raundą…
Ar dar galėtum atkurti,
Ar dar pavyktų pasiekti įmirkusiu pagaliu
Vaikystės kūdron įkritusį kamuolį?
Štai čia – prie kranto – kiek artėliau…
Ačiū. Tiksliau – dabar jau
Galit eiti visi po velnių
Su savo laiku prabėgusiu
– – – – – – – – – – – – – – –
Rimdama mirksi krislą išspjovus,
Nustojus perštėti akis…
Dabar peršti sniegas balkone
Ant krėslo ranktūrio – tirpsta
Vos vos aukštėliau – ten, kur
Guli (gulėjo) man visagalė
Ranka…
Yra, kas paliudytų
Mane perspėjo: „Neleisk
Laiko vienas – kitaip nieko paskui
Negalėsi įrodyti.“
Todėl niekada nebūdavau vienas –
Šalia lovos buvau pasidėjęs
Ilgakojo uodo lavoną,
Su kuriuo dalydavausi gyvenimu.
Matyt jau tiek buvau išdrąsėjęs vienutėje,
Kad be baimės atskleidžiau jam
Kai kuriuos savo sumanymus,
Būgštavimus, kūrėjo nerimą,
Kuriuo pasikliaudamas naktimis
Dievo vardu liepdavau jam
Judinti kojas,
Įsakydavau keisti pozą, mankštinti
Sustingusius sąnarius, versdavau
Skraidyti iki prašvintant
Erdviomis ir karščiuojančiomis
Mano paskliautėmis…
Abu ten baksnodavom snukiais
Į pažinimo ribas, abu palei rytą
Krisdavom kaip negyvi,
Visas jėgas atidavę pratyboms –
Jis – mano noru, aš – ne,
Aš mieliau bėgdavau pailsėti
Į šešėliuotas vaikystės verandas, jis –
Greičiausiai kur nors į pavasarį –
Pasivaikščiot vandens paviršiais,
Palįsti po saulės dušais…
Abu nenoriai pareidavom
Į šiurpią žaidimų aikštelę,
Kur muštras tebežliaugia sienomis,
Dvokia kūnais sudžiūvusiais, trupančiais,
Psichiniu, fiziniu nuovargiu, negesinta
Per amžius šviesa, nežmoniškomis
dviejų pastangomis…
Vos tvardausi neatsiprašęs
Šio užvaikyto kareivio,
Vos susilaikau nepasakęs,
Kad su manim savo vaizduotėje
Kažkas dar žiauriau žaidžia,
Kad šiuose skarmaluose,
Šiuose lukštuose,
Šiose valandų išnarose ir aš,
Ir aš neturiu jokio džiaugsmo
Miklinti sąnarius.
Kažkam tiesiog reikia manęs,
Kad nebūtų vienas,
Kad prireikus galėtų
Savo buvimą įrodyti.
Mano Lozorius
Tekstas, surastas inkvizicijos kalėjimo vienutėje,
nagais išgremžtas sienose
I
Manot, Dievo bijojau?
Nė velnio.
Man reikėjo tik savęs
Ir to uodo skeleto prie lovos.
Man nereikėjo jokios dingsties,
Jokio fizinio veiksmo,
Kad šitaip nuvargčiau –
Pats tvėrimo procesas –
Gana sunkiai ištveriamas,
Gana skausmingas savęs vertimas
Iš nevilties – į hebrajų –
Sinchroniškai –
Žarnom į viršų iš sutepto guolio,
Iš miego giliausio, beveik
Iš mirties – į pasaulio, iš vėjo
Delno raukšlių – į dantimis skiemenuojamus
Akmenis, padangių žvirgždą,
Dunksintį paukščiams po kojų,
Po kojų senųjų germanų, iš pasalų –
Į romėnų bebaimes kohortas,
Į kaimenės širdis
Trečiąją dieną – iš kur?..
Trečiąją dieną – į pragarus…
II
Trečiąją dieną kur kas sunkiau
Sekėsi tverti neatsimerkus –
Nepažvelgus dar kartą (begales kartų)
Į makabriškai išsikėtojusį
Uodo skeletą ant grindų –
Argi jis ką tik nepakeitė kojų padėties?..
Argi neištiesė slapčia
Nepatogiai užlūžusio sparno?..
Ne. Jis kentėjo. (Suvirpėdavo
tik iš įsiūčio, tik paklaustas, ar tiki
kūnų prisikėlimu…)
Aš – kentėjau dvigubai tiek.
Nebegalėdavau tverti
Į mano smegenis įsiėdusio vaizdo
(su siaubu jutau, kad jau visą
uodą turiu savyje –
su kiekviena ant jo padų
prikibusia dulke, punktyru žymėtomis
visomis įmanomomis
jo sparnų mostų
linijomis) –
Per naktis
Karščiuojančioj sąmonėj
Nešiodavau jį basas po kambarį,
Sūpuodamas it sergantį vaiką,
Ypač per pilnatį (ypač
per kaimynų balkoną
lengvai įsėlindavo
mėnesienos ordino broliai –
surišę prievarta
išnešdavo mane besispardantį
iš pridvisusios sąmonės
į šviežiai pervilktą tikrovę…)
III
Drabsčiausi keiksmais, užkeikimais
Ir seilėmis,
Sumišusiomis su krauju, su beprotybe.
Tai nieko neturi bendro –
Niekuomet uodo neerzindavau
Ir nemaitindavau –
Kraujas tiško netyčia,
Netyčia primindamas jam,
Kuo gyvas būdamas vertėsi –
Primindamas mirtį, dūlėjimą,
Teisę išnykti…
To negalėjau jam leisti –
Tos į mudviejų kambarį
Prasiskverbiančios abejonės, manau,
Ir nulaužė jam koją –
Per patį saulės tekėjimą –
Per patį sąnarį – kiaurai –
Per mano bemiegių
Žvilgsnių kordoną…
IV
Ne varganų palaikų irimo bijojau,
Ne to sulėtinto
Atsiskyrusios kojos dun
Kstelėjimo į grindis – tiesiog apstulbau
Supratęs, kad galiu justi
Recipiento skausmus –
Surikęs –
Nesąmoningai stvėriaus už kojos,
Nesąmoningai masažavau ją,
Tryniau tarp pirštų,
Galiausiai sutrupinęs
Įkvėpiau į kairiąją šnervę –
Vis tiek neišvengiamai būtų tekę –
Vėliau ar anksčiau neišvengiamai
Nugramdyti uodą
Nuo savo spalvoto
Proto paviršiaus…
V
Mano sutvertoji koja
Buvo gražesnė nei kitos –
Ji buvo sveika ir judri –
Tampydavo paskui save it vežėčias
Neklusnų, negyvą kūną –
Vos spėdavau iš paskos,
Vos spėdavau atsiprašinėti kaimynų
Už bildesį naktimis…
VI
Anksčiau dar sunkiai sekėsi pilotuoti –
Vis klimpdavau, klupdavau
Ant netvirtos jo ragenų
Plutelės, nemokėjau ištraukti kojų,
Atplėšti minčių
Nuo švelnaus it „labanakt“
Pūkuoto straubliuko…
Vėliau – užtekėjus triumfo epochai –
Jau gebėdavau įsisavinti
Netgi po pusę jo kojos
Per dieną – juokiaus –
Paprasta aritmetika: du
Kart aštuoni, plius sparnai, plius
Kažkas spurdančio, taigi…
Po gero mėnesio uodas
Jau galėjo dūzgent
Aplink lempą,
Pats vartyti mano stebėjimų užrašus
(iš nevilties – į hebrajų, iš pasalų –
į kaklo arteriją)…
Vėliau ir pats susiprato,
Kuo reikia misti,
Vėliau ir pats sunkiai skirdavau jį
Iš kitų tokių pat
Ropinėjančių vaiskiomis
Dangaus nerviūromis…
VII
Manot, Dievo bijojau
Ar griausmo, išspyrusio
Mano duris?
Manot, jeigu dabar – išsivesit,
Mano uodas nustos jus
Gėlęs sunkiai tveriamomis
Nemigos mėnesienomis?
Kaip jį nuvaikysit?
Jis gi lies mano sutvertomis kojomis
Jūsų akis iš vidaus,
Dūzgens virš ryškiausių košmarų,
Klampos grubiose jūsų žaizdose,
Mirkys švelnų (mano) straubliuką…
Galim jau eiti – galiu net palikt
Atlapotas duris –
Yra jau kas lieka maitinti mane,
Šildyt ir saugot
Man guolio.