Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2

Lututė

Klausi: Kas gi nutiko? Kas tau yra?

Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio
Niekaip priprast
Neįstengianti pelėda.

Dažniausiai sutinkama senuose pušynuose,
Sąmonės paribiuose,
Neišbrendamuose
Nemigos tirščiuose –

Nešiojanti savy užtemimo užkratą,
Kažką turinti iš okultizmo, kažką
Iš pasakų graudžiomis pabaigomis,
O greičiausiai – ir uoksą
Kažkur
Mano krūtinėje –

Matau ją savo kalendoriaus lapeliuose,
Savo rentgeno nuotraukose,
Matau ją atsispindinčią tavo vyzdžiuose,
Net ir dabar,
Kai į mane žiūri –

O metas tam – pernelyg netinkamas,
O mudu – pernelyg laimingi,
O nutylėti – pernelyg paprasta…

Nieko, – numoju, – kvailystės,
Ir pats iškart įtikiu,
Kad tikrai –

Ir juokiamės abu,
Žingsniuodami lapais nuklotu
Grindiniu,
Ir jaukiai lyja, ir temsta, ir įsijungia
Elegantiški parko žibintai…

Lu-tu-tė, lu-tu-tė, –
Viena sau kala
Įsismarkavusi širdis.

Bet aš ir be jos žinau.

 

Gyvulys

Ir aš savo šnervėmis šildyčiau
Kūdikėlį ėdžiose –

Bet Dievas gimė kitur –

Labai dar saulė nuo čia toli,
Toli dar visi keliai,
Visi nešuliai ir vilkstinės,

Kupranugariai, karaliai, stebuklai,
Tikintys visi ir netikintys dar –

Visai kitoje realybėje…

Čia dar nebuvo mėginta
Tarti pasaulį kaip sakinį,
Kaip išbaigtą ar bent jau nuoseklią
Mintį…

Tik viduržiemiai dar, tik
Vidurnakčiai –

Kol kas tai – vienintelė mūsų
Autentika: „Kvėptelk į tamsą –
Ir tamsa tau

Kvėptels atgal“…

Viralas stingsta
Į ledą,
Mano šeimininkui nespėjus
Išeiti iš tvarto,

Speigo vaikai
Žaidžia žemę
Stikliniais peiliais –
Ir sklypas manasis

Tolydžio vis mąžta…

Dievas gimė ne čia.
Jis mus kol kas tepasiekia
Vien gūsiais, fragmentais,
Užuominom…

Mūsuose dar –
Nei valdų, nei maldų,

Tik vilkai ir varnos,
Pūgų sūkuriai ir mėnuliai,

Tuščios vietos,
Pažymėtos slaptingais simboliais,
Suprask, jau kaip ir
Netuščios…

Suprask – mažutėse oazėse,
Įrėmintose nebūties,
Tarsi ir groja jau muzika,
Tarsi ir traška jau malkos, supas lopšiai,
Tviska taurės, žaltvykslės
Ir viltys…

Bet nei taurėmis dar, nei prasmėmis
Neįmanoma čia susisiekti –
Viskas tarsi iš niekur,
Tarsi į niekur –

Apsikūtoję garų kamuoliais
Moterys išneša skalbinius –
Išdžiausto ant virvių marškinius,
Akimirksniu virstančius
Žvitriom drobinėm geležtėm –

Jais vyrai kapoja malkas,
Ginas nuo priešų,
Plokščiai atsukę naudodami vietoj skydo,
Statmenai – vietoj kardo,

Randai čia – vietoje metraščių,
Deglai – vietoj laikrodžių,

Vietoj karietų – pūgos,
Vietoj svajonių – pūgos,
Vietoj šokio partnerių – pūgos…

„Ūūūū ha“, – iš savų nebūčių
Mėgina susišaukti paklydėliai…

„Ūūūū ha“, – trina ribas
Tarp čia ir ne čia
Mūsų visų ilgesiai…

„Hėjo hei, hėjo hei“, – žaidžia žemę
Stikliniais peiliais
Speigo vaikai…

Pučiu šiltu kvapu jaukindamas tamsą,
Pučiu šiltu kvapu jaukindamas tamsą –

Tik vilkai ir varnos,
Sūkuriai
Ir mėnuliai manosiose ėdžiose –

Šeimininkas kartas nuo karto
Vis užpila juos verdančiu vandeniu –

Antraip jie jau būtų visai,

Antraip jie jau būtų visai
Nepraryjami.

 

Nulis valandų nulis minučių

Naktis ir nebūtis beveik sutampa,
Keliai į ateitį akligatviais pavirsta,
Tik dega skausmas kaip stalinė lempa,
Tik smilksta smilkinius suspaudę pirštai,

Pirmyn atgal minutės svirduliuoja
Sargybinio žingsniu už miegamojo durų,
Žvaigždynų žvirgždas girgžda po jų kojom,
Delčia manom akim į mano vidų žiūri,

Nurieda stoglangiais save užpūtęs vėjas,
Į dangų paskubom sugrįžt mėgina snaigės…
Jei šitai – skaistykla, kodėl nieks neskaistėja?
O jeigu pabaiga – kodėl ji nesibaigia?

 

Budimo palata*

Paryčiais – nuvargusią med. seserį
Budėjime pakeitė angelas.

Karštis nukrito,
Alsavimas akivaizdžiai palengvėjo,
Akvareliškai liejas šviesa
Lašais ir nurudusiais klevo snapučiais
Aplipusiu lango stiklu –

Viskas tobula – daiktai be vardų, žemė be pėdsakų,
Tvarsčiai be kraujo dėmių,

Žodžiai – nuskausminti, jų prasmės – švelniai
Praplėstos –

Tik kvėpuot ir kvėpuot –
Tik žiūrėt ir žiūrėt,
Kaip iš lašelinės į veną
Kapsi
Būsimo gyvenimo žaliava:

Supurčius plastikinį maišelį su infuziniu tirpalu,
Jame ima suktis butaforinės snaigės –
Iš džiaugsmo,
Besvorių pūkų ir blizgučių,

Žvaigždės sublyksi, delčia,
Užpustytu keliu skrieja rogės,
Elniai, vienas po kito, tarsi į tankmę
Įneria į mane…

Angelas irgi žiūri.
Kol nesuvarvės lašelinė –
Neturi teisės nuo manęs pasitraukti.

Dar ne dabar jis išeis.
Dar ne dabar reikės taikytis

Su tuo, kad lašai, kad snapučiai,
Kad elniai nebevelka mano lovos
Užpustytomis begalybėmis,

Pratintis prie rudens, troleibusų,
Praeivių,
Minties, kad sveikstu –

Prisitaikyt kažkaip prie pasaulio,
Kuriame angelai –

Neįmanomi.

---

Taip „Northway“ medicinos centre vadinama pooperacinė intensyvaus stebėjimo palata.

 

Meilės eilėraštis

„Tikrai įkrisi. Ir niekas tavęs neištrauks“, –
Staiga ištari per miegus,
Priversdama kambario sienas krūptelėti.

Kokiuose pasauliuose dabar vieši, palikusi man
Miegantį savo kūną pasaugoti?
Ką ir nuo kokio žingsnio ten mėgini
Atkalbėti?

Kažkodėl matau save, stačia galva krentantį
Į žvaigždėtą beorę erdvę
Link menamos juodosios skylės –

Tuoj būsiu įsiurbtas drauge su visais
Turėtais kontekstais, visais įmanomais
Prisiminimais apie mane –

Pabusi ryte viengulėj lovoj – ir neberasi
Spintose nė vieno mano drabužio,
Knygos ar nuotraukos –

Pasirąžysi saldžiai –
Niekada manęs nemylėjusi, neturėjusi,
Nepažinojusi…

„Šitai – baisiau nei mirtis“, –
Galvoju keldamasis iš lovos,
Tamsoje rengdamasis,
Sliūkindamas į balkoną –

Pratinuosi dabar prie įšalusios kėdės –
Mėginu įsitaisyti pačiam realybės centre –
Pačiam tolimiausiam taške
Nuo įsivaizduojamo savęs,
Vis dar tebekrentančio į
Tuštumą…

Ne, ne – jokios nebūties nėra.
Yra tik nemiga, saugi kaip skafandras,
Amžinasis gyvenimas, belaukiant, kol nubusi,

Ilgesys, kosminis šaltis ir
Šviečiantys šviesmečiai.