literatūros žurnalas

Gintautas Iešmantas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 10

*

Sėjau aukso grūdus.
Bet tik akmenys dygo.
Iš naujo sėjau sauja po saujos.
Deja, akmenys vis dygo, būrių būriais augo.
Ką daryti? – klausiau aplinkinių.

Reikia tuos akmenis rinkti, – atsakė. –
Tai puiki statybinė medžiaga.
Apjuosime akmenų siena tvirtovę,
Aukštą mūrą iškelsim. Girdėjai?
Svetimi žvalgai netolies jodinėja,
Renka žinias, tiria kelią, uodžia nuotaikas.
Didžiai ginkluota kariuomenė artinas.

Jų tiesa. Priešų aibės laukais atplūdo.
Puolė sieną, graužte norėjo sugraužti,
Tačiau vien dantis išsilaužė. Įsibrovėliai
Turėjo pasitraukti. Mes apsigynėm.

Štai tau ir sėja, galvoju, daiginus akmenis.
Veltui kankintas! Ne be reikalo sako:
Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Žodis, pasirodo, žinojo kuo būti.

2007. XII. 19


*

Gal tiek ir temačiau…
Tos pievos, krūmai, dirvos,
Ta saulė mėlynoj pakraigėj…
Aš ligi šiol vien tai sapnuoju,
Ten vaikštau, gyvenu…

Ir dar, beje, ak, dar… Ūmai,
Kai pabundu. Laukujės durys nerakintos…
Kaip pamiršau prieš guldamas! Pabalęs
Skubu, užversiu… Viešpatie! Vėlu…
Kažkas tamsus pro jas iš kiemo laužias…
Ir aš pašoku… Taip! Ir vėl tik sapnas.

Ir visuomet tas pat! –
Toks pat mažytis, uždaras pasaulis…
Nutolę džiugesiai ir baimės… Rodos,
Vien tiek matyta ir patirta,
Vien tiek ir būta…

O gal iš tikro pro duris
Iš kiemo laužėsi kažkas
Dar neregėtas, nemąstytas,
Kitoks nei toji pieva, laukas…
Už jų ribos esąs kitoks pasaulis,
Rūstus ir didelis…
Ir siaubas kaustė kūną…

Tuomet laukų platybėj
Ir medžių ošesy…
Kaip nujautimas…

Lyg tiek ir gyvenau…

2008. II. 11

 


Kasdienybės fenomenas

Aš ateinu
Ir visus nuvainikuoju.
Mano akivaizdoj
Kiekvienas pasijunta nevaržomas
Ir nusimeta puošnius drabužius,
Kurie dangstė silpnybes, ydas ar bjaurastis,
Nukrinta ryškiaspalvės kaukės
Ir iškart atsiveria tikrasis paveikslas.

Šitaip nemačiom didybė tampa menkybe,
Grožis nublunka, alpėdamas sugedimo virpuliu,
Kuklumas pavirsta kokčia puikybės vėsa,
Savaime atsiskleidžia gilybėj slapstomos esmės,
Demaskuodamos tai, kas užmaskuota viešuomenėj.

Taip! Aš ateinu, ir dreba
Visi nesąžiningai teisiantieji,
Krūpsi neteisybės ir melo garbintojai
Ir gėda, kur tik pasisuku, praranda gėdą,
Tuštybe padvelkia šlovė ir valdžios troškimas,
O iškrypimas, ištemptas saulėn, gūžiasi baikščiai.

Kas užmiršta, beje, kad esu apsigimusi gundytoja,
Nejučiom įsileidžia į širdį lengvabūdiškumą,
Ir stiprų bei drąsų užvaldo baimės grasa,
Netgi nuoširdus ir tyras siekimas bei veiksmas
Kai kada neištveria mano klastų ir žabangų,
O aš jas mėgstu spęsti netyčiom ir tyčiom,
Kartais ir dorybė, išlikusi graži ir viliojanti,
Pakraupsta, išgirdus manąjį žingsnį.

Bet aš kaskart su viltim sutinku tą valią,
Kuri visur ir visuomet išlieka savimi
Ir atsispiria hipnotizuojančiam žalčio žvilgsniui,
Aš tą palaiminu, tam net padedu
Ir džiaugiuosi, kai nugali.

2008. VII. 6


*

Man sakei:
Baltas žydintis sodas –
Svajonės spindėjimas.

Dar sakei:
Šakos, vaisių svarinamos –
Išsipildymo geismas.

O virš visko, –
Šypsojais, –
Kaip šviesa – tapsmo džiaugsmas.

Ar tiki tuo ir šiandien?

2008. X. 16


*

Nepavydžiu tam,
Kuris bus paskutinis.

Apniukęs žiūrės
Nuo kalnelio į seną kaimą,
Kur jau niekas jo nepažįsta
Ir nesupranta. Liūdesys
Ir skausmas suspaus krūtinę.

Tai ne Mozės jaudulys,
Kai jis, nuo aukštumos pažvelgęs,
Išvydo spindinčią dieną.

Šis parkris ant žemės
Ir apsigobs tamsa, ištryškus
Vienišumo ašarai.

Paskutinis iš paskutinių.

2009. I. 30

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Dylan Thomas. Baladė apie ilgakojį jauką

2024 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Dylanas Marlais Thomas (1914–1953), gimęs prieš 110 metų, laikomas reikšmingiausiu XX a. Velso poetu, nors rašė angliškai. Gėlų kalbą jis mokėjo…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / tarkim šis vakaras rožinis ir susimąstęs
ne susimąstęs netinka nes rožinis
tarkim svajoklis nedaug tik truputį liūdnokas

Erika Drungytė. Iš ciklo „Kaimo dienoraščiai“

2024 m. Nr. 4 / Rugpjūtį, stebėdami mus užliejantį
begalinį žvaigždynų konglomeratą
gaudėme burnas pražioję

Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“

2024 m. Nr. 4 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o 9-ajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.

Herkus Kunčius. Saliamono teismas

2024 m. Nr. 4 / Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti.

Antanas Šimkus. Nieko tokio

2024 m. Nr. 4 / Pavasaris užklupo netikėtai. Jam turbūt buvo pasiruošę kelininkai, bet kultūrinės spaudos darbuotojai – nelabai. Reklamuodami Kultūros ministerijos pasiūlytas knygas, visai pamiršome žiūrėti pro langą.

Ineta Pulkauninkė. Feministinių idėjų slinktis Lietuvos kultūriniame diskurse

2024 m. Nr. 4 / Galima pastebėti, kad per pastaruosius kelerius metus kultūrinėje, meninėje bei mokslinėje (gaila, kad ne politinėje ar socialinėje) plotmėje padaugėjo meninės kūrybos, refleksijų feminizmui aktualiomis temomis.

Mindaugas Nastaravičius: „Jaučiuosi laisvas savo vaizduotės teatre“

2024 m. Nr. 4 / Poetą ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių kalbina Jurga Tumasonytė / Iš šalies man atrodo, kad Mindaugas Nastaravičius yra iš tų rašytojų, kuriems sėkmingai išriedėjo kauliukai, – jo pjesės statomos, knygos skaitomos…

„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai

2024 m. Nr. 4 / Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę.

Narine Abgaryan. Žmonės, kurie visada su manimi

2024 m. Nr. 4 / Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė / Narine Abgaryan (Narinė Abgarian), rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja, 1971 m. gimė Armėnijoje, Berde, gydytojo ir mokytojos šeimoje.