literatūros žurnalas

Gintautas Iešmantas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 10

*

Sėjau aukso grūdus.
Bet tik akmenys dygo.
Iš naujo sėjau sauja po saujos.
Deja, akmenys vis dygo, būrių būriais augo.
Ką daryti? – klausiau aplinkinių.

Reikia tuos akmenis rinkti, – atsakė. –
Tai puiki statybinė medžiaga.
Apjuosime akmenų siena tvirtovę,
Aukštą mūrą iškelsim. Girdėjai?
Svetimi žvalgai netolies jodinėja,
Renka žinias, tiria kelią, uodžia nuotaikas.
Didžiai ginkluota kariuomenė artinas.

Jų tiesa. Priešų aibės laukais atplūdo.
Puolė sieną, graužte norėjo sugraužti,
Tačiau vien dantis išsilaužė. Įsibrovėliai
Turėjo pasitraukti. Mes apsigynėm.

Štai tau ir sėja, galvoju, daiginus akmenis.
Veltui kankintas! Ne be reikalo sako:
Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Žodis, pasirodo, žinojo kuo būti.

2007. XII. 19


*

Gal tiek ir temačiau…
Tos pievos, krūmai, dirvos,
Ta saulė mėlynoj pakraigėj…
Aš ligi šiol vien tai sapnuoju,
Ten vaikštau, gyvenu…

Ir dar, beje, ak, dar… Ūmai,
Kai pabundu. Laukujės durys nerakintos…
Kaip pamiršau prieš guldamas! Pabalęs
Skubu, užversiu… Viešpatie! Vėlu…
Kažkas tamsus pro jas iš kiemo laužias…
Ir aš pašoku… Taip! Ir vėl tik sapnas.

Ir visuomet tas pat! –
Toks pat mažytis, uždaras pasaulis…
Nutolę džiugesiai ir baimės… Rodos,
Vien tiek matyta ir patirta,
Vien tiek ir būta…

O gal iš tikro pro duris
Iš kiemo laužėsi kažkas
Dar neregėtas, nemąstytas,
Kitoks nei toji pieva, laukas…
Už jų ribos esąs kitoks pasaulis,
Rūstus ir didelis…
Ir siaubas kaustė kūną…

Tuomet laukų platybėj
Ir medžių ošesy…
Kaip nujautimas…

Lyg tiek ir gyvenau…

2008. II. 11

 


Kasdienybės fenomenas

Aš ateinu
Ir visus nuvainikuoju.
Mano akivaizdoj
Kiekvienas pasijunta nevaržomas
Ir nusimeta puošnius drabužius,
Kurie dangstė silpnybes, ydas ar bjaurastis,
Nukrinta ryškiaspalvės kaukės
Ir iškart atsiveria tikrasis paveikslas.

Šitaip nemačiom didybė tampa menkybe,
Grožis nublunka, alpėdamas sugedimo virpuliu,
Kuklumas pavirsta kokčia puikybės vėsa,
Savaime atsiskleidžia gilybėj slapstomos esmės,
Demaskuodamos tai, kas užmaskuota viešuomenėj.

Taip! Aš ateinu, ir dreba
Visi nesąžiningai teisiantieji,
Krūpsi neteisybės ir melo garbintojai
Ir gėda, kur tik pasisuku, praranda gėdą,
Tuštybe padvelkia šlovė ir valdžios troškimas,
O iškrypimas, ištemptas saulėn, gūžiasi baikščiai.

Kas užmiršta, beje, kad esu apsigimusi gundytoja,
Nejučiom įsileidžia į širdį lengvabūdiškumą,
Ir stiprų bei drąsų užvaldo baimės grasa,
Netgi nuoširdus ir tyras siekimas bei veiksmas
Kai kada neištveria mano klastų ir žabangų,
O aš jas mėgstu spęsti netyčiom ir tyčiom,
Kartais ir dorybė, išlikusi graži ir viliojanti,
Pakraupsta, išgirdus manąjį žingsnį.

Bet aš kaskart su viltim sutinku tą valią,
Kuri visur ir visuomet išlieka savimi
Ir atsispiria hipnotizuojančiam žalčio žvilgsniui,
Aš tą palaiminu, tam net padedu
Ir džiaugiuosi, kai nugali.

2008. VII. 6


*

Man sakei:
Baltas žydintis sodas –
Svajonės spindėjimas.

Dar sakei:
Šakos, vaisių svarinamos –
Išsipildymo geismas.

O virš visko, –
Šypsojais, –
Kaip šviesa – tapsmo džiaugsmas.

Ar tiki tuo ir šiandien?

2008. X. 16


*

Nepavydžiu tam,
Kuris bus paskutinis.

Apniukęs žiūrės
Nuo kalnelio į seną kaimą,
Kur jau niekas jo nepažįsta
Ir nesupranta. Liūdesys
Ir skausmas suspaus krūtinę.

Tai ne Mozės jaudulys,
Kai jis, nuo aukštumos pažvelgęs,
Išvydo spindinčią dieną.

Šis parkris ant žemės
Ir apsigobs tamsa, ištryškus
Vienišumo ašarai.

Paskutinis iš paskutinių.

2009. I. 30

Donatas Petrošius. Oro gynyba

2024 m. Nr. 5–6 / Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi.

Vidury audros: Stefano Zweigo ir Romaino Rolland’o laiškai Pirmojo pasaulinio karo metais

2024 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Stefano Zweigo (1881–1942) ir Romaino Rolland’o (1866–1944) intensyvus susirašinėjimas Pirmojo pasaulinio karo metais – tai unikalus laiko liudijimas. „Metų“ skaitytojams siūlome pluoštą laiškų…

Ieva Rudžianskaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / keistai žeidžiantis tavo buvimas
tarytum neatpažintas žvėriukas –
matau jį bet negaliu ištarti

Jonas Mekas. Trumpos istorijos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas / Šiemet lietuviškai pasirodys Jono Meko knyga „Trumpos istorijos“, kurią pats autorius vadino „dienoraštine biografija“. Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J. Meko gyvenimą…

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Sara Poisson. Šito gyvenimo skonis

2024 m. Nr. 5–6 / Vėliau atėjo laikai, kai užkąsti mokykloje ar net papietauti galėjai už dešimt ar dvidešimt kapeikų. Todėl dešimt kapeikų buvo labai daug – išeidavo du cukriniai gaideliai ant pagaliuko arba šimtas gramų tamsios saulėgrąžų chalvos…

Lina Simutytė. Sirena E

2024 m. Nr. 5–6 / Kaip ir buvo galima tikėtis, baldais iš „Komiso“ nusivylę pirkėjai pirmiausiai skųsdavosi Elžbietai. Reikalaudavo grąžinti pinigus, prekes pakeisti kitomis arba tuoj pat kviesti parduotuvės savininkus.

Vytautas Kaziela: „Tylą sunku užrašyti“

2024 m. Nr. 5–6 / Poetą Vytautą Kazielą kalbina Tomas Vyšniauskas / Poetas, žurnalistas, leidėjas Vytautas Kaziela eilėraščiuose nedaugžodžiauja, neretai nutylėjimu bylodamas ne mažiau svariai nei raidėmis.

Virginijus Gasiliūnas. Pasiūlymas Vilniaus vyturiams, nemėgstantiems jubiliejų

2024 m. Nr. 5–6 / Pernai buvo galima švęst Vilniaus dvigubai apvalų, su dviem nuliais gale, jubiliejų – 700-ąjį gimtadienį. Nors nelabai tas žodis miestui tinka; gal krikštadienis, kai tavo vardą įrašo knygon? Tiek to, nesvarbu.

Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė

2024 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško…

Mykola Chviliovyj. Slankos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Ukrainiečių poetas, prozininkas, publicistas Mykola Chviliovyj (tikr. Mykola Fitiliovas) gimė 1893 m. Trostianece, tuometinėje Charkivo gubernijoje…