literatūros žurnalas

Gintautas Iešmantas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 10

*

Sėjau aukso grūdus.
Bet tik akmenys dygo.
Iš naujo sėjau sauja po saujos.
Deja, akmenys vis dygo, būrių būriais augo.
Ką daryti? – klausiau aplinkinių.

Reikia tuos akmenis rinkti, – atsakė. –
Tai puiki statybinė medžiaga.
Apjuosime akmenų siena tvirtovę,
Aukštą mūrą iškelsim. Girdėjai?
Svetimi žvalgai netolies jodinėja,
Renka žinias, tiria kelią, uodžia nuotaikas.
Didžiai ginkluota kariuomenė artinas.

Jų tiesa. Priešų aibės laukais atplūdo.
Puolė sieną, graužte norėjo sugraužti,
Tačiau vien dantis išsilaužė. Įsibrovėliai
Turėjo pasitraukti. Mes apsigynėm.

Štai tau ir sėja, galvoju, daiginus akmenis.
Veltui kankintas! Ne be reikalo sako:
Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Žodis, pasirodo, žinojo kuo būti.

2007. XII. 19


*

Gal tiek ir temačiau…
Tos pievos, krūmai, dirvos,
Ta saulė mėlynoj pakraigėj…
Aš ligi šiol vien tai sapnuoju,
Ten vaikštau, gyvenu…

Ir dar, beje, ak, dar… Ūmai,
Kai pabundu. Laukujės durys nerakintos…
Kaip pamiršau prieš guldamas! Pabalęs
Skubu, užversiu… Viešpatie! Vėlu…
Kažkas tamsus pro jas iš kiemo laužias…
Ir aš pašoku… Taip! Ir vėl tik sapnas.

Ir visuomet tas pat! –
Toks pat mažytis, uždaras pasaulis…
Nutolę džiugesiai ir baimės… Rodos,
Vien tiek matyta ir patirta,
Vien tiek ir būta…

O gal iš tikro pro duris
Iš kiemo laužėsi kažkas
Dar neregėtas, nemąstytas,
Kitoks nei toji pieva, laukas…
Už jų ribos esąs kitoks pasaulis,
Rūstus ir didelis…
Ir siaubas kaustė kūną…

Tuomet laukų platybėj
Ir medžių ošesy…
Kaip nujautimas…

Lyg tiek ir gyvenau…

2008. II. 11

 


Kasdienybės fenomenas

Aš ateinu
Ir visus nuvainikuoju.
Mano akivaizdoj
Kiekvienas pasijunta nevaržomas
Ir nusimeta puošnius drabužius,
Kurie dangstė silpnybes, ydas ar bjaurastis,
Nukrinta ryškiaspalvės kaukės
Ir iškart atsiveria tikrasis paveikslas.

Šitaip nemačiom didybė tampa menkybe,
Grožis nublunka, alpėdamas sugedimo virpuliu,
Kuklumas pavirsta kokčia puikybės vėsa,
Savaime atsiskleidžia gilybėj slapstomos esmės,
Demaskuodamos tai, kas užmaskuota viešuomenėj.

Taip! Aš ateinu, ir dreba
Visi nesąžiningai teisiantieji,
Krūpsi neteisybės ir melo garbintojai
Ir gėda, kur tik pasisuku, praranda gėdą,
Tuštybe padvelkia šlovė ir valdžios troškimas,
O iškrypimas, ištemptas saulėn, gūžiasi baikščiai.

Kas užmiršta, beje, kad esu apsigimusi gundytoja,
Nejučiom įsileidžia į širdį lengvabūdiškumą,
Ir stiprų bei drąsų užvaldo baimės grasa,
Netgi nuoširdus ir tyras siekimas bei veiksmas
Kai kada neištveria mano klastų ir žabangų,
O aš jas mėgstu spęsti netyčiom ir tyčiom,
Kartais ir dorybė, išlikusi graži ir viliojanti,
Pakraupsta, išgirdus manąjį žingsnį.

Bet aš kaskart su viltim sutinku tą valią,
Kuri visur ir visuomet išlieka savimi
Ir atsispiria hipnotizuojančiam žalčio žvilgsniui,
Aš tą palaiminu, tam net padedu
Ir džiaugiuosi, kai nugali.

2008. VII. 6


*

Man sakei:
Baltas žydintis sodas –
Svajonės spindėjimas.

Dar sakei:
Šakos, vaisių svarinamos –
Išsipildymo geismas.

O virš visko, –
Šypsojais, –
Kaip šviesa – tapsmo džiaugsmas.

Ar tiki tuo ir šiandien?

2008. X. 16


*

Nepavydžiu tam,
Kuris bus paskutinis.

Apniukęs žiūrės
Nuo kalnelio į seną kaimą,
Kur jau niekas jo nepažįsta
Ir nesupranta. Liūdesys
Ir skausmas suspaus krūtinę.

Tai ne Mozės jaudulys,
Kai jis, nuo aukštumos pažvelgęs,
Išvydo spindinčią dieną.

Šis parkris ant žemės
Ir apsigobs tamsa, ištryškus
Vienišumo ašarai.

Paskutinis iš paskutinių.

2009. I. 30

Justinas Žilinskas. Trys novelės

2024 m. Nr. 3 / Kai jis mani priglobė, pradžioj nurengė ir apžiūrėjo, pasjėmęs kažin kokius dyvinus įnagius. Bandžiau slėpti nagastį, dangsčiausi, išraudau, užsimerkiau, mintyse bėriau sveikamarijas.

Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…