literatūros žurnalas

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10

1. papartynas

 

tik vėjas įpučia žariją boružės
       narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,
tavam sode tik papartynai
       jame augina mirusiems sparnus
lakštingalos, veidai fazanų
       ir visos paukščių karuselės, jetus…
staiga šis sodas oro valtim
       nuplaukia pasidaręs per brangus,

nelieka nieko, net seną laikrodį
       nuryja baltos lapių pūgos,
girdžiu, kaip užremia erdvės duris
       vežimėliu to dievo invalido,
ir šitaip tuščia. tik snaigių veidrodžiai
       planetų liūdesio pabūgę
ant veido upės tūpdami
       į melsvą gulbių lietų išsilydo,

o kas po to, kiek pamenu,
       savęs kutenimas su plunksna spirito,
mėnulio kojų lūžiai ir paukščių kraujas,
       tavęs šiek tiek ramios,
dar prasiskėlęs kaktą tas,
       kuris nuo kryžiaus, ai, ten kristus krito,
todėl dabar jo kambariu
       svyruojančias erdves naktim remiuos,

bet kas iš to, kažkas aplink
       anglim nubraižo degančias žvaigždes,
jos tarsi mirus upė, kurioje
       kaip dievo žiurkei ant mėnulio kilpos kartis,
jaučiu, rankutės mažos uždengia akis
       ir klausia tyliai, spėki kas?
nespėjus tarti sodas nutupia.
       ir nugaroj prasikala papartis

 

 

 

2. dilgėlynas

ji jaučia, kaip mėnulio dilgėlės jai veidą nupliko,
kaip sugirgžda vartai, tepti tiktai ašarom mirusių,
ir degantys paukščiai sudūžta iš plunksninio stiklo,
netgi dūsta ir žvėrys dangaus, teks gyventi be jų,

be tavęs, upių dantys įkanda mėnuliui į koją
ir matau, kaip šlubuodamas bando, bet nesiekia dugno,
o kai prišliaužia krantą, irklu jam per snukį užtvoja,
ir skamba, it kristus su kryžiumi muštų per būgną,

nebelieka drugių, tiktai patalo įspaudai, bintas,
paralyžiaus užpultos marmurinės lakštingalų lūpos,
kalendorius pageltęs. išplėšytas. sniegas kelintas?
neskaičiuoju net liūdesio, blakstienų lovelėje supas,

tiktai dūmai kaulėti savo stuburu paremia dangų,
o dangus mano baltas, išdažytas kreida nuo mėnulio,
ir nutūpęs karvelis tau į nugarą įaugęs apanka,
nes manojoj papartis. čia tokie dilgėlyne prigulę

 

 

 

cirkas

šitas cirkas netikras,
       popieriniai drambliai ir mamutai,
ir ta moteris sniego barzda,
       išberta tavo mirusiom sniegenom,
sraigių mantros tarp žydinčių kmynų
       vėjo odai apsiūtai,
tik sparneliais melsvųjų drugių
       ir planetom akim nepasiekiamom,

net ir lynas iš angelo venų,
       juo vaikščioja girtos beždžionės,
ten prie cirko vežimo neūžauga gimdo
       pro burną mėnulį,
būta gaisro ir tvarsčių lietaus,
       tiek ieškota rasotos pašonės,
bet išbūta tuščiam kambary,
       kurį aklos papūgos pasiūlė

žėk, ant mirusio žirgo
       žongliruoja žvaigždėm mažas vaikas,
jis vienos nepagauna,
       ji nukrinta ant žemės į dulkes,
nors ir laikina tai, tarsi dievas,
       girdi, kaip jis keikias,
ir priėjęs žmogus su vinim
       sako, burną užkalsime, gulkis

šalimais, kiek dešiniau,
       mano degantis liūdesio lankas,
medituojantys tigrai jau ruošiasi šokti
       pro adatos skylę,
tik išgąsdina juos ta pabaisa,
       narvely kur trankosi,
žmonės kalba, nuo veido aštrumo
       net veidrodžiai skyla,

o ramiausias išlieka dresuotojas
       senis japonas,
jo drugeliai nutūpę lesioja žvaigždes,
       lieka tuščia ir juoda
ir žinai, kad tavam kambary
       tiktai mėlyno liūdesio vonios
ir aliuminis mėnulio paukštelis,
       išauginęs tau liūdesio sodą

 

 

 

indėnas su mėnulio ragais

tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais
       minko veidrodžių molį
pasikloja naktim smėlio pūgą
       ir nulipdo žvaigždžių užpūtėją
žvakės stuburas degantis gęsta
       rojaus liūtą su adata puoli
ir sulaužai žandikaulį angelui
       išlaupai jo dantis priartėjęs

ir sode juos taip tyliai užsikasi
       tegul auga kaulinis drambliukas
su karūna lietaus ir su oda
       iš netyčia taip nudirto dievo
nes beliko iš jo tiktai tiek
       kiek jo matos nes kaulai išbluko
su laiku net ir akys lietaus
       sausros veidrody taip nusidėvi

kad nužydi mažyčiai kaimeliai
       nulipdyti iš seilių ir smėlio
ir naminės papūgos narvuos
       ir liežuviai lakštingalos fleitų
mažas kūdikis rožės ir tas
       princo planetoje gimt susivėlino
raišas vėjas su smėlio barzda ir lazda
       nors ir jaunas toli nenueitų

tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais
       uždūsta per lietų
jį nusineši tyliai į sodą
       apkamšai audromis chrizantemų
ir mėnulio ragai dingsta sapnui išdegus
       ir žmogui netyčia palietus
nesakau, būna lyja mėnuliais
                                            bet lietus
                                                           tiktai
                                                                   versija
                                                                             demo

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / kur dingo berniukas
saulės nubalintais plaukais
norėjęs save perskaityti
po žalsva medžiagine striuke
įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu

Ernestas Noreika: „Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“

2020 m. Nr. 4 / Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas / Juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / paukščiai skrendantys tiesiai nerodo krypties, paskui juos sekdamas atsiduri niekur, o ten iš už durų vėjo plunksnos plevena – – žydintys tavo plaukai – – laukai raudonuojančių smilgų, tik jų prisikimšęs pilną pagalvę

Fausta Radzevičiūtė. Mėnuliai, veidrodėliai ir sapno siūlelis

2013 m. Nr. 11 / Ernestas Noreika. Povų ežeras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 53 p.