Ernestas Noreika. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 10
1. papartynas
tik vėjas įpučia žariją boružės
narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,
tavam sode tik papartynai
jame augina mirusiems sparnus
lakštingalos, veidai fazanų
ir visos paukščių karuselės, jetus…
staiga šis sodas oro valtim
nuplaukia pasidaręs per brangus,
nelieka nieko, net seną laikrodį
nuryja baltos lapių pūgos,
girdžiu, kaip užremia erdvės duris
vežimėliu to dievo invalido,
ir šitaip tuščia. tik snaigių veidrodžiai
planetų liūdesio pabūgę
ant veido upės tūpdami
į melsvą gulbių lietų išsilydo,
o kas po to, kiek pamenu,
savęs kutenimas su plunksna spirito,
mėnulio kojų lūžiai ir paukščių kraujas,
tavęs šiek tiek ramios,
dar prasiskėlęs kaktą tas,
kuris nuo kryžiaus, ai, ten kristus krito,
todėl dabar jo kambariu
svyruojančias erdves naktim remiuos,
bet kas iš to, kažkas aplink
anglim nubraižo degančias žvaigždes,
jos tarsi mirus upė, kurioje
kaip dievo žiurkei ant mėnulio kilpos kartis,
jaučiu, rankutės mažos uždengia akis
ir klausia tyliai, spėki kas?
nespėjus tarti sodas nutupia.
ir nugaroj prasikala papartis
2. dilgėlynas
ji jaučia, kaip mėnulio dilgėlės jai veidą nupliko,
kaip sugirgžda vartai, tepti tiktai ašarom mirusių,
ir degantys paukščiai sudūžta iš plunksninio stiklo,
netgi dūsta ir žvėrys dangaus, teks gyventi be jų,
be tavęs, upių dantys įkanda mėnuliui į koją
ir matau, kaip šlubuodamas bando, bet nesiekia dugno,
o kai prišliaužia krantą, irklu jam per snukį užtvoja,
ir skamba, it kristus su kryžiumi muštų per būgną,
nebelieka drugių, tiktai patalo įspaudai, bintas,
paralyžiaus užpultos marmurinės lakštingalų lūpos,
kalendorius pageltęs. išplėšytas. sniegas kelintas?
neskaičiuoju net liūdesio, blakstienų lovelėje supas,
tiktai dūmai kaulėti savo stuburu paremia dangų,
o dangus mano baltas, išdažytas kreida nuo mėnulio,
ir nutūpęs karvelis tau į nugarą įaugęs apanka,
nes manojoj papartis. čia tokie dilgėlyne prigulę
cirkas
šitas cirkas netikras,
popieriniai drambliai ir mamutai,
ir ta moteris sniego barzda,
išberta tavo mirusiom sniegenom,
sraigių mantros tarp žydinčių kmynų
vėjo odai apsiūtai,
tik sparneliais melsvųjų drugių
ir planetom akim nepasiekiamom,
net ir lynas iš angelo venų,
juo vaikščioja girtos beždžionės,
ten prie cirko vežimo neūžauga gimdo
pro burną mėnulį,
būta gaisro ir tvarsčių lietaus,
tiek ieškota rasotos pašonės,
bet išbūta tuščiam kambary,
kurį aklos papūgos pasiūlė
žėk, ant mirusio žirgo
žongliruoja žvaigždėm mažas vaikas,
jis vienos nepagauna,
ji nukrinta ant žemės į dulkes,
nors ir laikina tai, tarsi dievas,
girdi, kaip jis keikias,
ir priėjęs žmogus su vinim
sako, burną užkalsime, gulkis
šalimais, kiek dešiniau,
mano degantis liūdesio lankas,
medituojantys tigrai jau ruošiasi šokti
pro adatos skylę,
tik išgąsdina juos ta pabaisa,
narvely kur trankosi,
žmonės kalba, nuo veido aštrumo
net veidrodžiai skyla,
o ramiausias išlieka dresuotojas
senis japonas,
jo drugeliai nutūpę lesioja žvaigždes,
lieka tuščia ir juoda
ir žinai, kad tavam kambary
tiktai mėlyno liūdesio vonios
ir aliuminis mėnulio paukštelis,
išauginęs tau liūdesio sodą
indėnas su mėnulio ragais
tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais
minko veidrodžių molį
pasikloja naktim smėlio pūgą
ir nulipdo žvaigždžių užpūtėją
žvakės stuburas degantis gęsta
rojaus liūtą su adata puoli
ir sulaužai žandikaulį angelui
išlaupai jo dantis priartėjęs
ir sode juos taip tyliai užsikasi
tegul auga kaulinis drambliukas
su karūna lietaus ir su oda
iš netyčia taip nudirto dievo
nes beliko iš jo tiktai tiek
kiek jo matos nes kaulai išbluko
su laiku net ir akys lietaus
sausros veidrody taip nusidėvi
kad nužydi mažyčiai kaimeliai
nulipdyti iš seilių ir smėlio
ir naminės papūgos narvuos
ir liežuviai lakštingalos fleitų
mažas kūdikis rožės ir tas
princo planetoje gimt susivėlino
raišas vėjas su smėlio barzda ir lazda
nors ir jaunas toli nenueitų
tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais
uždūsta per lietų
jį nusineši tyliai į sodą
apkamšai audromis chrizantemų
ir mėnulio ragai dingsta sapnui išdegus
ir žmogui netyčia palietus
nesakau, būna lyja mėnuliais
bet lietus
tiktai
versija
demo