Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai
1998 m. Nr. 7
* * *
tyla
prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“
kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj
šilumą skleidžia šafrano spalva
ir primena kažką
be galo svarbaus, ko niekaip negaliu prisiminti
kai sėdim sužvarbę nekūrenamam kambary
(iš tikro, iš tikro atėjo žiema, šįryt: apšarmojus
žolė ir gruodas, purvą pernakt
surakinęs)
tyla, prieš pradedant skaityti
tvilkte nutvilko, visą
esybę tavo –
pasaulis, tam akimirksny sutilpęs
šiltą
gilų balsą girdžiu, progiesmiu, ir jaučiuos
amžina mokinukė būsianti
* * *
akis užmerkus, liečiu galiukais pirštų
iš lėto, tyrinėdama
tai šilkas
bet ar galėčiau pasikliaut jutimais, kai šitiek
padirbimų pridaryta, beveik tobulai
mėgdžiojančių, kas nepadirbama
atkerpu mažulytę skiautelę, uždegu
dega – nelabai noriai (taip ir turėtų būti)
uostau – kvapas įmestos į ugnį
plaukų sruogos (tai irgi
patvirtintų mano spėjimą)
pelenus sutrinu tarp pirštų – sausi
ir birūs, nesusilydę
tikras šilkas
vėsina
per vasaros karščius, šildo
per žiemos šalčius, plonytis
o koks tvirtas
panardinti
rankas į šilką, panirti
gilyn, vis gilyn, visa oda pajusti
išmintį
tirpte ištirpti
visa savo siela patirti
kas tikra
* * *
pilka apniukusi, diena, purvinas
aplenkdama balas, po turgų sliūkinu
ieškodama kokių daržovių pigesnių ir vaisių
Harė Krišna! krinta žodžiai, žaibiškai
atsigręžiu, lyg iš giliausio miego
staiga prižadinta perkūnui trenkus netoliese – kur aš
kur esu? kiek laiko? kas aš?
kvapai pasklinda – rožių
sandalmedžio, jazmino ir dar daugybė
aromatų, man nežinomų, o spalvos
spalvos, kokios ryškios, kokios margos
tai dvi bhaktinės, menkai tepažįstamos
motina su dukra
pumpuras, tik besiskleidžiantis
du žodžiai, permainę pasaulį
hari bol! – man sako nueidamos, hari bol! – atsakau
paliečiu delnu kaklą – aš irgi smulkučius
tulasi karoliukus nešioju, saldus
sąmokslo džiaugsmas pamažu tirpsta, virsdamas
kažkuo, kam nerandu dar
pavadinimo
* * *
laimingai peržiemok, brangusis tulasi medeli
ir vėl sugrįžk, atėjus vasarai,
tavęs ilgėsimės ir lauksim
nenorom
tave išleidžiam, smarkiai aptūlotą, apgobtą kuo galim
tarsi mažą vaiką, susuptą į patalus, per darganą
brikelėj vežamą pas daktarą
žiema ant slenksčio
griežia dantimis, o mes dar neišmokę
rūpintis tavim, tave globoti, sergėt
ir gerbti, tinkamai
tad auk tenai, gyvenk
kur skersvėjų nėra, kur šilta, kur kasdien
tave pasveikins, lenksis tau su meile, ten tik
tave išsaugos
o tulasi medeli, mylimas
godotinas visa širdim
dar niekad nemačiau žiedelių tavo
* * *
akių
negaliu atitraukt nuo tavęs: šiąnakt
šimtą kartų esi gražesnis
nei prieš daugelį metų, mėnuli
kada jau
turėčiau miegoti! o vis tebesėdžiu
tavo kelionę per skliautą
dangaus stebėdama, pro vijoklių tamsius lapus
kas esu
šią akimirką kad tokia stipri
tavo galia man
šilko skepeta
apgobei man pečius, rodai
žvaigždynus danguj, sakai jų vardus
tų istorijų – klausyčiau klausyčiau
kas esu, kad pasaulis
visas savas, daugybės ryšių
apipintas, sumazgytas daugybės saitų ir kad aš
aš esu čia
kad esu
* * *
gal gerą pusdienį praleidau tąkart
šilko krautuvėj (tai kas, kad negaliu sau leisti
nė skepetos), tolyn tolyn
keliaudama, galiukais pirštų, per šilką, ištapytą
jautriais prisilietimais, besimaudydama spalvose, vidury dienos
sapnuodama, apsalusia širdim, tarsi pati pavirtus būčiau
į peteliškę – kas per puota! laiminga, įsimylėjusi
šią medžiagą – realią, o tokią paslaptingą
pavakare
manęs jau laukei, uždaram, nespėjusiam atvėsti
kiemely, Varšuvoj, tamsiai žalias
pavidalas, pilna tylos širdis
vaikai nulesę
visus vaisius, surankioję nuo žemės, bet porą
dar ir man buvai palikęs
šilkmedi
kiek svajonių
prižadini dabar man, kiek prisiminimų
prišauki, kokius paveikslus atveri netyčia
sieloj – rankoms, tave sodinusioms ir laisčiusioms, lieku
dėkinga, būdui įnoringam
likimo gijoms
sunarpliotoms
* * *
girdi? tarytum šiltas vasaros lietus į stiklą
barbentų, per miegą, ar gal į stogo skardą, kiaurą
parą – šiam ūkyje
šilkverpiai auginami
šeimininkė, pasitinka tarpdury
su šypsena, šviesi ir švytinti
vaikas, įsikibęs į sijoną, stebeilijasi
į tave, duok jam lauktuvių saują
šilkverpiai, visas keturiasdešimt
dienų, keturiasdešimt naktų, jų vikšrai
tik ėda
tik ryja
savo pašarą – šilkmedžių
lapus, kaupdami žaliavos atsargas
savo fabrikui
paskui šilkinį siūlą – šeimininkė rodo tau – plonytėlaitį
apie save vyniojasi, taisyklingomis aštuoniukėmis, mintinai
taip atsargiai, taip tvarkingai
susiveja siūlas, klijais suvilgytas, į kokoną
siūlai siūlai, susivykit
siūlo galo nepalikit – rėkia vienas per kitą
eidami ratelį
mano galvoj vaikai
ir šit
gerai įsižiūrėk – visam
gyvenimui – sidabrinė ritė
mano delne, primenanti balzganą karvelio
sudžiūvusį kiaušinį – argi tai ne
dievų paslaptis
* * *
prie tavo tvenkinio, gilaus, tamsaus
ar kada nors sėdėsiu
atvėsus vakarui, suspindus
žvaigždei pirmutinei vandeny
visiems dienos garsams nutilus
tik varlės kurkia
prie tavo tvenkinio, prie tavo kojų, šilkmedi
prielankumą tavo
net ir čia jaučiu, linkėjimus man siunčiamus
širdingus: yra, kas riša mus, tik nežinau
kas tai galėtų būti, galvą
padėti ant peties tau trokštu, kaip bičiuliui
artimiausiam
vaisių tavo, smulkių
geltonų ar juodų, saldžių be galo
ar kada ragausiu, kad jau niekad
nebegrįžčiau, niekad, kad užmirščiau
viską, o ar iš tikro
nesu kada jų paragavus? gal vaikystėj: žemė
klote nuklota – argi nestoviu ten
pilnom rieškutėm? tu nė vieno
neatstumsi, tu visus priglausi, šilkmedi
esi tu stebuklingas: visa palaikai
kas gyva
* * *
stebeilijuos į nesuprantamus
hieroglifus
įrėžtus delnuose
tylos
klausausi savyje – tirštėjančios
skambančios, auksinės
nežinau, kaip atsidėkoti
galėčiau, tiems
kas esu jau buvus
kadaise, besikartojančiuos gimimų
mirčių ratuose
visiems tiems, nežinomiems, nepažįstamiems
argi ne jų gyvenimai – sunkūs
klystantys, ieškantys – stumia
šiuo keliu mane