literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1998 m. Nr. 7

* * *

tyla
prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“
kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

šilumą skleidžia šafrano spalva
ir primena kažką 
be galo svarbaus, ko niekaip negaliu prisiminti
kai sėdim sužvarbę nekūrenamam kambary

(iš tikro, iš tikro atėjo žiema, šįryt: apšarmojus
žolė ir gruodas, purvą pernakt 
surakinęs)

tyla, prieš pradedant skaityti
tvilkte nutvilko, visą
esybę tavo – 
pasaulis, tam akimirksny sutilpęs

šiltą
gilų balsą girdžiu, progiesmiu, ir jaučiuos
amžina mokinukė būsianti

* * *

akis užmerkus, liečiu galiukais pirštų
iš lėto, tyrinėdama

tai šilkas
bet ar galėčiau pasikliaut jutimais, kai šitiek
padirbimų pridaryta, beveik tobulai
mėgdžiojančių, kas nepadirbama

atkerpu mažulytę skiautelę, uždegu
dega – nelabai noriai (taip ir turėtų būti)
uostau – kvapas įmestos į ugnį
plaukų sruogos (tai irgi
patvirtintų mano spėjimą)
pelenus sutrinu tarp pirštų – sausi
ir birūs, nesusilydę

tikras šilkas

vėsina 
per vasaros karščius, šildo
per žiemos šalčius, plonytis
o koks tvirtas

panardinti
rankas į šilką, panirti
gilyn, vis gilyn, visa oda pajusti
išmintį
tirpte ištirpti

visa savo siela patirti 
kas tikra

* * *

pilka apniukusi, diena, purvinas
aplenkdama balas, po turgų sliūkinu
ieškodama kokių daržovių pigesnių ir vaisių

Harė Krišna!  krinta žodžiai, žaibiškai
atsigręžiu, lyg iš giliausio miego
staiga prižadinta perkūnui trenkus netoliese – kur aš
kur esu? kiek laiko? kas aš?

kvapai pasklinda – rožių
sandalmedžio, jazmino ir dar daugybė
aromatų, man nežinomų, o spalvos
spalvos, kokios ryškios, kokios margos

tai dvi bhaktinės, menkai tepažįstamos
motina su dukra
pumpuras, tik besiskleidžiantis

du žodžiai, permainę pasaulį

hari bol! – man sako nueidamos, hari bol! – atsakau
paliečiu delnu kaklą – aš irgi smulkučius
tulasi karoliukus nešioju, saldus
sąmokslo džiaugsmas pamažu tirpsta, virsdamas
kažkuo, kam nerandu dar 
pavadinimo

* * *

laimingai peržiemok, brangusis tulasi medeli
ir vėl sugrįžk, atėjus vasarai,
tavęs ilgėsimės ir lauksim

nenorom
tave išleidžiam, smarkiai aptūlotą, apgobtą kuo galim
tarsi mažą vaiką, susuptą į patalus, per darganą
brikelėj vežamą pas daktarą

žiema ant slenksčio
griežia dantimis, o mes dar neišmokę
rūpintis tavim, tave globoti, sergėt
ir gerbti, tinkamai

tad auk tenai, gyvenk
kur skersvėjų nėra, kur šilta, kur kasdien
tave pasveikins, lenksis tau su meile, ten tik
tave išsaugos

o tulasi medeli, mylimas
godotinas visa širdim
dar niekad nemačiau žiedelių tavo

* * *

akių 
negaliu atitraukt nuo tavęs: šiąnakt
šimtą kartų esi gražesnis
nei prieš daugelį metų, mėnuli

kada jau 
turėčiau miegoti! o vis tebesėdžiu
tavo kelionę per skliautą
dangaus stebėdama, pro vijoklių tamsius lapus

kas esu
šią akimirką kad tokia stipri
tavo galia man

šilko skepeta
apgobei man pečius, rodai
žvaigždynus danguj, sakai jų vardus
tų istorijų – klausyčiau klausyčiau

kas esu, kad pasaulis
visas savas, daugybės ryšių
apipintas, sumazgytas daugybės saitų ir kad aš
aš esu čia
kad esu

* * *

gal gerą pusdienį praleidau tąkart
šilko krautuvėj (tai kas, kad negaliu sau leisti
nė skepetos), tolyn tolyn
keliaudama, galiukais pirštų, per šilką, ištapytą
jautriais prisilietimais, besimaudydama spalvose, vidury dienos
sapnuodama, apsalusia širdim, tarsi pati pavirtus būčiau
į peteliškę – kas per puota! laiminga, įsimylėjusi
šią medžiagą – realią, o tokią paslaptingą

pavakare
manęs jau laukei, uždaram, nespėjusiam atvėsti
kiemely, Varšuvoj, tamsiai žalias
pavidalas, pilna tylos širdis
vaikai nulesę
visus vaisius, surankioję nuo žemės, bet porą
dar ir man buvai palikęs
šilkmedi

kiek svajonių
prižadini dabar man, kiek prisiminimų
prišauki, kokius paveikslus atveri netyčia
sieloj – rankoms, tave sodinusioms ir laisčiusioms, lieku
dėkinga, būdui įnoringam
likimo gijoms
sunarpliotoms

* * *

girdi? tarytum šiltas vasaros lietus į stiklą
barbentų, per miegą, ar gal į stogo skardą, kiaurą
parą – šiam ūkyje
šilkverpiai auginami

šeimininkė, pasitinka tarpdury
su šypsena, šviesi ir švytinti
vaikas, įsikibęs į sijoną, stebeilijasi
į tave, duok jam lauktuvių saują

šilkverpiai, visas keturiasdešimt
dienų, keturiasdešimt naktų, jų vikšrai
tik ėda 
tik ryja 
savo pašarą – šilkmedžių
lapus, kaupdami žaliavos atsargas

savo fabrikui

paskui šilkinį siūlą – šeimininkė rodo tau – plonytėlaitį
apie save vyniojasi, taisyklingomis aštuoniukėmis, mintinai
taip atsargiai, taip tvarkingai

susiveja siūlas, klijais suvilgytas, į kokoną

siūlai siūlai, susivykit
siūlo galo nepalikit – rėkia vienas per kitą
eidami ratelį 
mano galvoj vaikai

ir šit
gerai įsižiūrėk – visam 
gyvenimui – sidabrinė ritė
mano delne, primenanti balzganą karvelio
sudžiūvusį kiaušinį – argi tai ne 
dievų paslaptis

* * *

prie tavo tvenkinio, gilaus, tamsaus
ar kada nors sėdėsiu
atvėsus vakarui, suspindus
žvaigždei pirmutinei vandeny
visiems dienos garsams nutilus
tik varlės kurkia

prie tavo tvenkinio, prie tavo kojų, šilkmedi
prielankumą tavo
net ir čia jaučiu, linkėjimus man siunčiamus
širdingus: yra, kas riša mus, tik nežinau
kas tai galėtų būti, galvą
padėti ant peties tau trokštu, kaip bičiuliui

artimiausiam
vaisių tavo, smulkių
geltonų ar juodų, saldžių be galo
ar kada ragausiu, kad jau niekad
nebegrįžčiau, niekad, kad užmirščiau
viską, o ar iš tikro

nesu kada jų paragavus? gal vaikystėj: žemė
klote nuklota – argi nestoviu ten
pilnom rieškutėm? tu nė vieno
neatstumsi, tu visus priglausi, šilkmedi
esi tu stebuklingas: visa palaikai
kas gyva

* * *

stebeilijuos į nesuprantamus
hieroglifus
įrėžtus delnuose

tylos 
klausausi savyje – tirštėjančios
skambančios, auksinės

nežinau, kaip atsidėkoti 
galėčiau, tiems
kas esu jau buvus

kadaise, besikartojančiuos gimimų
mirčių ratuose
visiems tiems, nežinomiems, nepažįstamiems

argi ne jų gyvenimai – sunkūs
klystantys, ieškantys – stumia
šiuo keliu mane

 

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai

2004 m. Nr. 3 / Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Janina Riškutė. Sielos rašmenys

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietu­vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

Nijolė Miliauskaitė. Atsisveikinant

1995 m. Nr. 8–9 / apleista, užmiršta vieta
gal tik netyčia
kokie įsimylėję
kartkartėm užklyst galėtų

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5 / tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj