literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11

 

*

Ne iš karto suprasi, kodėl akyse
Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį,
Art déco ornamentas šakų spragose,
Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai.

Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve,
Nepasiekę terasoje leipstančio sodo.
Melsvas kupolas ilsisi oro narve,
Ir matyti toli – iki pat Aleksoto.

(Taip, tai nemiga. Pirštais – jautriais, bet aklais –
Tu stabdai šitą formų ir kontūrų spūstį,
Lig aušros nesuvokęs, ar Viešpats tau leis
Pasinerti į sapną – tiksliau, atsibusti.)

Upių santakoj vasara tvyro ilgai.
Tokios baltos alėjos, taip lengva paklysti.
Po namus išsiskirstė mokyklos draugai,
Tarp saulėtų kvadratų užtruko vaikystė.

Ten akacijų tankmę kapoja kardais
Spinduliai. Prisimerkia rugpjūtis, nuglaistęs
Tarpeklius atkakliais prieškariniais vardais –
Gedimino, Maironio, Kęstučio ir Laisvės.
10 Prie kiosko – minia. Limonadą geri.
Delnas prakaito lašą nuo veido nutrynė,
Ir po žygio senamiestin vos įžiūri
Dvi gulbes murzinoj farmaceuto vitrinoj.

Jaunas balsas, pasklidęs po buto dykras,
Apdainuoja artėjančią vienišą lemtį –
Akmenėlį prie vieškelio: jis nesupras
Mažamečio klajūno. Gana įsitempti,

Kad pagautum išdykusią gaidą, kuri
Tarsi tas akmenėlis ridenas po burną.
Tavo motinai trisdešimt ir ketveri.
Tik po daugelio amžių tu neši jos urną

Jau kitais akmenim. Stambiagrūdžiam kely,
Kaip tada kambary, jūs tebūsite dviese.
„Pavargai? Palūkėkim. Čia jau netoli,
Gal tik pusšimtis metrų. Paskui pailsėsim.“

*

Erai K.

Su kuprine išsprūdęs iš metro,
Pagaunu atmatų ir dumblių kvapą.
Už kolonados plakasi vanduo.
Anksčiau krantinėje nebuvo sfinkso,
Ir ačiū Dievui. Tąsyk, jaunumėj,
Tom ūkanom alsuodavau kas rytą.
Čionai gyveno fizikas. Vėliau
Jis išsikėlė priemiestin, į šiaurę
(Daugiau nei valanda trankiu tramvajum).
Pas jį dažnai užeidavo poetas.
Eilėraščiai, kalėjimo naujienos,
Priskrudę indai, stiklo žvangesys.
Senajam būste, po dulkėta lempa,
Aš kartais laukdavau vienos gražuolės.

Pažvelk į fotografiją. Kalva
Viržyne, sąsmaukoj, kur upių slenksčiai
Skalauja bunkerius. Prie jūros glaudžias
Beglobio suomiško granito šcheros.
Anapus horizonto plyti miestas,
Kadaise nubaustas mirties bausme.
Povandeninis laiptas į Neptūno
Valdas. Už bokštų brėžiasi valstybė,
Kurios nemokame įsivaizduoti.
Jau žinome, kad laiko nebedaug.
Sugrįžtame, juokaudami per jėgą,
Ir penkiaaukščio kiemo šuliny
Be garso renkasi gegužio naktys.

Ko trokštame? Iš kokio atminties
Giliausiojo lygmens lukštenas aidas,
Prisodrinantis tuštumą? Kame
Susipina išsiskyrimų siūlai?
Kur mirsime? Koks angelas atves
Šiuo grindiniu nematomą gyvybę?
Kodėl tamsoj atplaukia iš dangaus
Violončelės, arfos ir obojai?

Penkių gatvelių mazgas. Čia praleidau
Anuos metus. Atrodo, atpažįstu
Pavartę, kur užklydusi katė
Priglaudžia standžią keterą prie mūro.
Lietaus vanduo lašnoja lataku.
Anapus kryžkelės nukaršo tuopa.
Naktis retėja. Drėgnas atspindys
Paliečia aprūdijusį, bet gaudų
Skardinį stogą. Orlaidė bilsnoja
Per šimtą žingsnių nuo žvarbaus kanalo.
Nesudėtingas miesto derinys –
Šakų baltumas, akmenio juodumas.
Mes ne vieni. Pasaulis virsta dūmais.
Virš kolonados blykčioja ugnis.

 

Priešais tvirtovę

Ką beveiksi, kalbėki. Vargu ar sutilps į eiles
Visa tai, kas į stingstantį sąmonės molį įspausta.
Ten surandam spalvų kontrastus ir daiktų detales,
Vandenyno atošvaitas, graužatį, nuostabą, skausmą.
Gal kada po mirties. Bet lėktuvas parieda taku.
Gal tada, kai nebūsi. Bet sakinio baigti neverta.
Už akiračio brūkšnio, šalia serpantino – stogų
Maišatis. Citadelės paunksmė prie Gurdičo vartų.

Pasitik tą sukepusią žolę, sausais gumulais
Aprakinančią įlankos plotą, kur sensta bevardžiai
Akmeniniai miesteliai. Perkūnija pirštų galais
Vaikštinėja pajūry, anapus nusvidinto skardžio.
Debesuota. Laukinis motorlaivis pašo sroves,
Iš kietėjančio dugno išskėlęs viduržemio smiltį.
Patamsėjusiam veidrody neatpažįsti savęs.
Lieka lempa, klavišai, žodynas. Bent tiek išsipildė.

Šioj ciklonų pagairėj, Europos kurčiam pakrašty,
Kur likimas ar Viešpaties žaismas tave pavadino,
Įsiterpsi į tamsumą, kaip įsiterpia kiti
Ertmėje už akiračio brūkšnio, šalia serpantino.
Mirguliuoja klavišai, ir stovi kažkas už pečių.
Blėsta veidrodis. Amžius apkausto nuvargusį kūną.
Kad ir kiek besistengtum, nespėsi pradėt nuo pradžių.
Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.