Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9

Žiedadulkė

Sunku pakelti
ir nešti žiedadulkę.

Ji bitei lengvai
prilimpa prie kojos,

o man gyvenimo
viso per maža…

 

Kostiumų diena

Įpusėjo spalis, o niekas
nenuskina mano
miesto šermukšnių:
akys parausta…

Juos paliko varnėnai,
kad nepristigčiau
gyvybiškai būtino
sezoninio liūdesio.

Kas būčiau be jo?
Medinė pakaba,
švenčianti pasaulinę
Kostiumų dieną.

Medinė pakaba,
prisidengus nuogybę
dar nuogesniu
puslapiu su eilėraščiu…

 

Kūdra prie geležinkelio stoties

Kol pagaunu kūdroje,
vis dar akyse
neužsitraukusioj maurais,
auksinį karosą,
ant kurio užkibs lydeka,
pradunda
ilgas traukinio sąstatas…

 

Provincijos Bolivudas

Paauglys trenkiau durimis:
sprukau iš slogaus
provincijos daugiabučio.

Temo ir drėbė suodinas sniegas.
Slankiojau gatvėmis,
stoviniavau stotyje,
neapsispręsdamas, kur patraukti.

Gal paaiškės, svarsčiau,
jeigu užsuksiu
į mažą kino teatrą?

Žiūrovės dūsavo, šniurkščiojo,
ašarojo į nosinaites,
ir taip sugraudino,
kad ir aš neištvėriau.

Salė nuščiuvo, ėmė guosti:
neimkit į širdį,
tai tik filmas, jaunuoli.
Šalia sėdėjusi senjorė
rankinuke surado man validolio.

Išsiraudojau ir sugrįžau
pėsčias iš Bolivudo:

mano namai –
gimtoji tamsioji upė,
it kino juosta tekanti manimi…

 

Šventoji brasta

Kai atėjau į mūšio lauką,
sukilėliai,
užkapoti dvigalvio erelio,
šiureno žolės kalba…

– O kaipgi aš? – sušukau. –
Atsiųskite kulką ir man.
Nepalikite
tėvynėje be tėvynės
tarnauti svetimųjų liokajumi,
nepalikite
neskirti vyrų nuo moterų,
nepalikite
žaisti virtualių žaidimų
su programišiais,
kurie nulaužia
dvasios slaptažodžius…

Atsistojau po keturiais
neapglėbiamais ąžuolais –
ir atlėgo.
Sakytum sukilėlių kunigas
ošė pamokslą:
– Supkis sau ant šakos,
jeigu manai,
kad baigėsi sukilimas,
arba,
išsigalandęs dalgį istorijos,
pereik per brastą,
kuriamą savo pėdų…

Už upės netyla kautynės…

 

Trečioji

Tarp nemiego ir miego veriasi vaizdinys
lyg atlygis už neišsipildžiusią meilę:
vasaros rytas, šimtametė troba ant kalvos,
taku palei nokstantį lauką javų
pakylu prie sodo. Iš jo lapijos išneria
trys merginos su baltutėliais rankšluosčiais,
bėga krykšdamos į atšlaitę prie ežero…

Viena jų stabteli ir iš lėto atsigręžia,
pažvelgia, tarsi mane prisimintų
iš ankstesnio buvimo. Jos žvilgsnis leidžia
bent sekundei patirti trečiąją realybę.
Tai ta mergina, kuri glėbyje nesulaikoma,
bekūnė, šičia neegzistuojanti –
tokia ir galėtų būti mano bendrakeleivė…

 

Ištuštėjęs vasaros bendrabutis

Maniau, budėtojas
mane prižiūri.
Iš tiesų tai aš,
kietai miegodamas,
saugojau
savo budėtoją.

O mudu globojo
negyvenamų
kambarių langai,
atsidarantys
savaime
viršutiniam aukšte…

 

Vienintelis gyvas daiktas

Kaip man sugrįžti namo? Patekau
į statišką, lyg nutapytą paveikslą:
iš tolių per kalvą driekiasi plentas –
einu jo punktyru. Plyni laukai,
kelias leidžias į slėnį, dalija mišką,
išnyksta už horizonto. Padangėje –
sustingę vieversiai, skruzdžių vorelė
ropoja asfaltu, nespėjusi pereiti.
Ir aš ne visiškai tikras: sustabarėjęs
buvusiame veiksme, kai gyvybė
bėgiojo, skraidė, plaukiojo, šokinėjo…

Bet kas gi čia? Dešinėje šalikelėje
baltuoja kvadratinė taburetė. Baldas,
nepritampąs prie gamtovaizdžio.
Imu kėdutę, ketindamas sviesti
į pakelės brūzgyną. Kiek panešęs,
persigalvoju, statau ant plento:
nėra jokio skirtumo, kur jai riogsoti –
vis tiek nevažiuoja automobiliai.
Žengęs keletą žingsnių, girdžiu,
tarsi kažkas įkandin klibinkščiuotų.
Atsisuku: ta pati balta taburetė…