Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 7
* * *
būtis tik slenkstis jį įveikus
prasideda žvaigždėtas antilaikas
kur tu dvasia minties greičiu judėsi
viena antgamtės šviesoje budėsi
* * *
minties joga ugninis širdies branduolys
būtis padalinta į aštuonias dalis
Budos kelio kuriuo tu gyventi turi
jei save tuštumoj lyg iš nieko kuri
* * *
dvasia kai srautas kūnas kaip dvasia
klajojantis po kosmą karmos vėjas
būties širdis lyg saulė sutvėrėjo
pražydusi substancija šviesia
* * *
augalas kurio šešėlis saugo mane
nušvitimo medis žieve ugnine
prie jo mintyje širdimi prisilietus
jungia dangų ir žemę auksiniai lietūs
* * *
sapne po antitikrovę klajodamas
apie kosminį Dievo kapą galvodamas
visų tvarinių tarsi Buda gailėdamas
amžinybės fone žemės aurą regėdamas
* * *
viena ranka kùria kita griauna deja
metafizinė properša dykumos kelyje
Dievo kūną ėdanti kiaulė kvaila žmoguje
iš Prometėjo ugnies telikusi žarija
* * *
atsakysi už žodį kaip daiktą
šviesdamas ten kur tamsa
būties metafizinį skaistų
branduolį jungia šviesa
* * *
dvasia kūnu mariu apvilktoji
Dievo vardo slaptažodį šventą kartoji
amžinybės tėkmėj atvertoji
tarp dangaus ir žemės duotoji
* * *
dievinu daiktus kuriuos tu lieti
kūno stabui jie sutverti
tyliai mąstyti apie tai ko nebus
mintis matyti tarytum stabus
* * *
minčių praregėjimai tylūs
pasaulis gilus ir klaidus
į begalybę dalelių suskilęs
pažinimo vaisiaus vidus
* * *
meile tavo astralinį kūną
tarsi žodį belaikį mylėti
nieko šiame pasaulyje nebūna
be tavęs vien sapnai gėlėti
* * *
mirties ir kančios kultūra
nukryžiuotojo kūnas belytis
kur prasideda dvasios drama
iliuzijų tamsos dalelytės
* * *
būties tamsa su nebūtim susieja
bet pro žvaigždes regi kūrėjo sielą
kuri tarytum atspindys visatos
patekęs į ugninį žemės ratą
* * *
daiktus pradėjus ir baigus
ten kur mirtis išnyko
sklando ledinis žaibas
virš erškėčių vainiko
* * *
minčių dykuma sąmonės klodus paliečianti
saulė žalia antivisatoje šviečianti
būvis kuris yra tu jį praregėsi
anapus minties kaip tikrovės budėsi
* * *
psichokosminis laiko vidus
sodas meilės srovėms pavaldus
kai žengi į jį pamaldus
nušvitimo medžio vaisius saldus
* * *
labirinte per tamsą bridai
tarsi purvą ji švietė juodai
su krauju sumaišyti nuodai
buvo kosminio blogio žiedai
* * *
dvasia praėjus tamsą ledą karštį
lengva kaip dulkė nevalia suteršti
tamsybių sferoj imant blogiui neršti
su pranašais jai dykumoj nukaršti
* * *
Dieve esu dalelė
tavo būties sutvertosios
girdėsiu tave per širdį
savo kančią aukosiu
* * *
būtis iš kalbos iškyla
pro vienuolišką sąmonės tylą
tarsi siela nuo kūno atskyla
virš tamsos gaivalų pakyla