Vytautas Kaziela. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 11
*
žvaigždės užgeso
ir mirė kažkas manyje
amžinas vėjas
ir tylinti fleita prie lūpų
grįžo tik kūnai
balta jų šviesa
švietė pro pilką
vidurnakčio liūtį
*
lauki kažko
kas turbūt niekada neateis
tavo šąlantys pirštai
nuvalo šešėlį nuo stiklo
neprisimena niekas
tikriausiai
ne taip gyvenai
ar ne taip sudėliojai
suplėšytą laišką
siuntimą į mirtį
*
kai prasiveria durys
į vidų įsliuogia šviesa
nuoga kruvina
ir be tikslo išbūti
man reikia tavęs
nežinai kaip man reikia tavęs
namai kuriuose gyvenu
sako baigia sugriūti
*
paukščiai paliko
šiaurės miškus
paukščiai seniai
nebegieda
mūsų gyvenimas
čia nuobodus
ilgas ruduo
nesibaigiantys lietūs
kelkis ir eik
tolumoj
tik išplautas dangus
tik vienišas
nesamo paukščio
šešėlis
kelkis ir eik
nes gyvenimas
tau nežvarbus
dievas juk visad
užbaigia
ką buvo pradėjęs
*
nuodėmių
vis dar yra
bet pasibaigia
bausmės
erelis
nelesa kepenų
jis suka ratus
bet tolsta
*
grąžink man
mano sapnus
vakare
kniūbsčias krintu
kaip į duobę
ryte
prisikeliu
žvyro pilnom akim
tylos
perplėštais šonais
*
tu esi šviesi
tekanti upė
žiūrintis
net nesupras
kad tu nebe ta
bet niekada
buvusi
*
numirti taip
kad vėl ramus
galėtumei prieš Dievą stoti
paleidai jaunus
ir gražius
dabar regi kuprotus
kas bus paskui
ne taip svarbu
regi nurimus jūra
paleido plaukt
kitus ne mus
mes tik nuščiuvę žiūrim
*
negaliu įskaityti
nematau ir neatmenu
lietaus gyvačiukės
nubėga
raidėm pavardėm
ir per akmenį
mano šita tiesa
nuo kurios
tau įskaudo
bet švito
lyja diena kelinta
uždega žvakę iš ryto
*
netrukus viskas pasibaigs
juk mes jau buvę
byrėjo smėlis pro plyšius
ir akmenys užgriuvo
susėdome visi ramiai
prie vakarienės stalo
kančios įpylė pasakei
kančia apvalo
nėra kaltų nėra šventų
žvaigždė užgeso
reikėjo kilt reikėjo eit
tik niekas nešaukė
*
pabandžiau
išeiti nepastebėtas
taip ir apsijuokiau
*
dabar mirusieji ateina
per lapkričio lietų
ir sklinda balsai
iš toli iš giliai
bet girdėti
jie eina stikliniais bateliais
sudūžta ties vartais
tu šluostaisi veidą
lyg būtum miegojęs
ar verkęs