literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 5–6 

Luckas, 2012-ieji

Pasiuntiniai iš Vilniaus: vykome per Lenkiją trimis lengvaisiais
automobiliais. Buvome sustoję parūkyti prie labai gražių
ąžuolų. Todėl prisirinkau pilnas kišenes gilių. Ant sienos pareigūnas
piktai kamantinėjo, koks mūsų kelionės tikslas. Nepatikėjo, kad
literatūrinės dirbtuvės, bet, susiraukęs kaip naginė, praleido.
Kai atvykome į viešbutį, baltarusius radome jau įsikūrusius
ir apšilusius. Jaunieji gudų poetai lakstė koridoriais mėtydamiesi
bevertėmis 50 ir 100 rublių nominalo kupiūromis ir šūkaudami:
pyzdauskas! pyzdauskas! Manyje tūnantis filologas mėgino
prieštarauti, esą nėra lietuvių kalboje tokio žodžio, bet man buvo
paaiškinta, kad artimiausias načnykas yra išėjus pro paradines –
ir į kairę. Radom lengvai.
Lietuvos valdovas Vytautas prieš 600 metų į Lucką sukvietė Europos
elitą spręsti geopolitinių problemų. Tarsi problemas būtų įmanoma
išspręsti. Mes čia susirinkome versti eilėraščių. Tarsi poezija būtų
išverčiama. Kitą dieną mus pasigavo srities valdžia ir ėmė globoti.
Padalinę lietuvius, gudus, ukrainiečius, totorę ir proletarinę poetę
iš Luhansko į keturias komandas vežiojo zigzagais nuo pusryčių
iki sutemų po Lucką ir vertė skaityti eilėraščius. Trečiąją dieną kilo
įtarimų, kad viskas turi būti ne taip – mus pamėgino užkimšti
šašlykais privačiame lenino galvų rezervate; dar vienas svarbus asmuo
pademonstravo šlipsų kolekciją. Galiausiai mus nubogino pas srities
gubernatorių, kur teko klausytis, kaip posėdžių salėje gražbyliauja
biurokratai, bonzos ir šiaip mėgėjai pašnekėti. Po poros metų
pamatysim per TV, kaip į tą pačią salę ateina vaikinai iš Pravyj sektor
ir prirakina tuos pačius niektauzas antrankiais prie radiatorių.
O kol kas su charizmatiškuoju Oleksandru pasiplauname į Lucko
priemiestį prigriebę keletą butelių „Masandros“. Prie lėto vandens, kur
teka nebyli šviežio purvo spalvos upė, jos pro pakrantės brūzgynus beveik
nesimato. Už tvoros – įžymaus keistuolio vila – su šimtais iš cemento
drėbtų paragotikinių demonų ir gyvulių figūrų. Oleksandras kalba, kalba
ir kalba – tuštėjant buteliams jaučiu, kad mūsų misija beveik įvykdyta.
Pasiimu namo porą „Masandros“. Ilgiems metams pamiršiu juos spintoje.
Atkimšiu, kai Krymas grįš Ukrainai. Grįžtant ant sienos visai kitas vaizdas –
pasus tikrina jauna šviesiaplaukė pasienietė. Visi 5 iš rašytnamio hondos
pasirodėm jai įtartini. Negalėjo patikėti, kad mes poetai. Ypač aš.
Kol svarstė, ar išlaipinti mane nuodugnesniam patikrinimui,
mintyse pagalvojau – mergaite, mergaite, neimk manęs, kur tu mane tokį
dėsi? – ji kažką tyliai suprato ir nusišypsojusi paleido važiuoti toliau.

 


Vandens paukščiai

Atsakyk! – per pertrauką šoka į akis
Liutkis, – katrą imtum: Aušrikę ar Linetą?
Sutrinki ir atkakliai tyli, nes pradinių
klasių programose nėra medžiagos ta tema.
Skambutis suvaro visus į suolus, bet
klausimas kabo ore – užknisa, nes tu
nesupranti, kodėl
turėtum dabar kažką imti? Knygos moko:
žiūrėk ne ką paimti, o ką duoti gali
tėvynei. Ateitis pernelyg paini: vienas
tavo pusbrolių štangas kilnoja Mišutino
raketinėje bazėje prie Zagorsko, kitas
neištvėręs dezertyravo iš dalinio,
dislokuoto Dubnoje. Lygiuokimės į geriausius.
Gerai, bet Aušrikė ar Lineta – kam
tas papildomas svoris, kai net negali
žinoti, kaip susiklostys tarnyba
po vienuolikos klasių?

Pasiimkit iš spintos dujokaukes, – griežtai
taria mokytoja (ji per jauna, kad jums tiktų
į motinas), – šiandien vietoj klasės
valandėlės – civilinės saugos pamoka.
Užsimauti per dvidešimt sekundžių.
Tau trimestro gale sukaks dešimt, bet
jau supranti, kad visa tai tėra akių dūmimas:
mokytoja neturi chronometro, sekundes
skaičiuoja melancholiškai. Pusė vaikų
vietoj dujokaukių gauna respiratorius –
užtai per dvidešimt sekundžių spėja,
bet rimtesnės atakos metu respiratorius menkai
tegelbėtų. Vaikai, prašau, įsidėmėkite, – pakelia
balsą mokytoja, – jei horizonte pamatysite
atominį grybą, slėpkitės po palangėmis. Tau
pakliūva brokuota dujokaukė, iš vidaus
stikliukai rasoja. Žvelgi į klasės draugus:
net imituota grėsmė visus jus sulygina:
nebeatskirsi, katra – Aušrelė, katra – Lineta.
Nebesvarbu, kurie – mergaitės, kurie – berniukai.
Žvelgi pro langą į aukštą rudenį, į išskrendančių
paukščių linijas. Žąsys ten ar antys? Iš esmės
nėra skirtumo, tai tie patys vandens paukščiai
prisiklausę priešiškos propagandos
balsų apie atominę branduolinę žiemą
apleidžia tėvynės vandens telkinius
sunkiausiu metu.

Tavo senelis turi VEF tranzistorių ir vakarais
nuo „Primos“ dūmų pamėlusioje virtuvėje
klausosi balsų iš Amerikos.
Tu taip ir nepasiryši paklausti, į ką
priešo raketos ir bombonešiai mūsų rajono
centre pirmiausia taikytųsi – į partijos
centro komitetą ar į monumentą armijai
išvaduotojai su špižinės bobos statula, laikančia
pajuodusią ąžuolo šaką – visas gražumas ir
spalvoti vitražai – po jos kojomis, po žeme
įrengtame muziejuje – klasės langai į tą pusę,
bet kažin ar spėtumėte sulįsti
po palangėmis, kol atskrietų smūgio banga.

Žiemą mokysitės paukščius atpažinti iš balsų
ir plunksnų – tuščia teorija be gyvų pavyzdžių.
Visą pavasarį, nes pradinių klasių kursas bus
išeitas anksčiau laiko, dainuosite
akompanuojant mokytojai pianinu
arba akordeonu. Tomis saulėtomis dienomis,
kai mokytoja vilkės ploniausios medžiagos
suknelę – pro langą įsprūstantys įstriži spinduliai
išryškins jos kojų kontūrus, problema, kad ateity
tau kažką teks rinktis, pamažu ims skaudžiai
dilgčioti paširdžiuose. Galiausiai jūs
jau nebedainuosite, o rėkte rėksite dainų žodžius
su tokiu įniršiu, taip garsiai, kad nebegirdėsite
nei skambučių į pertraukas, nei lėktuvų motorų
ūžimo, nei surūdijusio sirenos kauksmo –
į amžinas visuotines pratybas, – nei direktoriaus,
rėkiančio pro durų tarpą: vaikai,
paklausykite, jūs nebegirdite savęs.

 


Fotopadidinimas

Kai mes bučiuojamės, visada
atsimerkiu pažiūrėti, ar tu tebesi
užsimerkusi. Kaip tie aktoriai, kurie
bučiuodamiesi iš ekranų stebi
sėdinčiuosius ne tose vietose, kaip
parašyta jų bilietuose – ir ką dar
jie veikia – slapta laikosi už rankų
kaip mes, kai pritemdyti žvilgsniai
nukreipti į fikcijas, su kuriomis
lengviau tapatintis.

Tu man sakei, kokios spalvos tavo akys,
kol aš būnu užsimerkęs. Sakei man, kokios
būtų mano, jei išeitų apskliausti sudėtingus
klausimus, žinoti, ar, pasibaigus vasaros
laikui, pašalinius žmones išvežios naktiniai
autobusai į tankiai apgyvendintas
priemiesčių tamsas.

Tu išmokai atskirti, kokio skonio mano
tyla, kai elektros šviesa balta arba kai
plieskia taip, kad neįžiūrėsi, kur langai, kur
juda oras, pušys, ir matyti, kaip istorijon
įsipainioja atsitiktinės materijos atplaišos.

Kai mes bučiuojamės, visada
mėginu įsirašyti į atmintį – kokios
tavęs man niekada nebūna;
atsimerkiu pasižiūrėti, kokios
tavęs niekada neturėsiu.

 


Kiek ugnis aprėps

Jums sakys: sutikę vaiduoklį, kalbėkite
lotyniškai: fumus, ignis, rotas. Et cetera.
Išmokys skaičiuoti pirštais, paišyti
heraldinius komiksus.

Papasakos, kad saugiausia laivais
sprukti į tuos kraštus, kurie
niekada netaps jūrine valstybe.
Užstrigti užpelkėjusiose giriose.

Susitikę vaiduoklį, viską verskite
į lotynų: Kuršmarės nėra Mėmelis,
Neris nėra Vilija, Vilnia nėra Vilnelė,
Palemonas yra kalnas vaiduoklis.

Užlipę ant kalno perskaičiuokit: visos upės
turi du krantus: bet daugiausiai visko
atskiria Dubysa: kairiajame – Odisėjas,
dešiniajame – Ulisas. Vienoj pusėj

vaidenasi barzdotieji, kitame krante
protėviai skuta savo vaiduoklių
smakrus iki blizgėjimo. Pakimba
hiperborėjų matrica.

Šventė, kai viskas dega ir iš toli
matyti. Laivynas ar senų laikraščių
prikimšta žieminių pusdievių išnara.
Juodas smėlio sluoksnis atodangose.

Pavasariais visus nuo vandens varo
uodų legionai. Nebegrįšim į protėvių
jūras, mano vaiduokli, neišlaikysim
lotynų egzamino.

Gintare pakavotas vabzdys – jau
išnykęs. Likęs vardas lotyniškas –
pabandėm jį sudainuot – mums per ilgas.
Mesk ugnin, smilksta velnias gražiai.

 


Miego sąskaita

Jei tu nieko daugiau neskaitysi,
tik Platoną, paaiškės, kad nėra
jokios platoniškos meilės. Kiekvieną dieną geriam
nuodus, bet jie veikia ne mus, o mūsų galvas.
Kai dienos pasidaro pernelyg juodos, reikia
išvesti vidurkį: tavo labai juoda yra mano pusiau
balta. Mano juodžiausia spalva būtų kaip tavo
kraujo, nes lūpos tavo raudonos net ir nespalvotose
nuotraukose. Fotografuok kiaurą dieną
ką nori – vis viena viskas pasilieka kaip buvę.
Mes kažkaip išgyvename miego sąskaita.
Protas tikriausiai yra, kaip ir tai, ką vadiname išmintimi,
dirbtinio intelekto atmaina, nes kiek beplanuotume –
kasdien kartojasi padėtis be išeities. Išvedame save
tarsi vidurkį iš nežinojimo ko griebtis ir sapnų.
Mokomės įsiminti įvykius, kurie nebus svarbūs
statistinėje ateityje, kuri jau atėjo, bet ne visiems
po lygiai. Sakai, mus skiria ne erdvės, o laikotarpiai.
Atrodo, kad tave jau pažįstu geriau nei save –
aš atsiimu tavo žodžius – vieninteliu neįmanomu būdu –
iš lūpų į lūpas. Turėtų prasidėti iš konteksto ištraukta
žiema, bet niekaip neišsiskaičiuojame, kuri diena
mums bus pirmoji metuose, kuri diena prasidės
pirma mūsų. Vėl sakai: viskas ne taip. Ir blogai.
Kiek kartų daviau tau žodį, tiek kartų jį
sulaužėme. Viskas ne taip ir blogai. Daugiau nieko
neskaityk, tik Platoną. Neklausyk – saldūs tavo lūpų
nuodai man. Prapulsiu, po to vėl išgyvensiu, kaupsis
požemių kanceliarijose miego sąskaita, kurią
kasryt pasidaliname į dvi lygias dalis, bet visada viena
dalis man arba tau nepakeliamai sunkesnė už kitą.

 


Transformeris

baldų parduotuvėje atrodė tinkamų
parametrų ir nuolaida iškertanti
o metalinės konstrukcijos nesijaus per čiužinį

pirmas aukštas įkėlė pro langą
nerūdijančio plieno rėmą išskleidęs sustingau
užėmė lygiai pusę kambario

treniruoklius pridaviau į metalo laužą
kolekcinius riedulius paleidau atgal į mišką
išardžiau dalį stelažų
knygos nugulė iš kraštų aš veidu į lubas per vidurį

ką aš galvojau pirkdamas tokį gremėzdišką baldą
nieko kito negalėjau galvoti tris ketvirčius mano
operatyviosios atminties užimi tu ir tavo
pavidalais būsiu užsivertęs artimiausią amžinybę

atskirai vienas nuo kito žiūrėjome Jarmuscho Only
Lovers Left Alive taip knygos yra tikrieji vampyrai
skaitau gulomis jaučiu į mane įaugančias plieno
sausgysles jaučiu yra kambaryje kažkas dar
be tavęs ir lapų kas mane iš manęs
išsiurbia puslapį po puslapio
pripildo save mūsų žodžiais
o man neišeina išversti svetimo žodžio lovers

nes mes nesame meilužiai
ir per ilgai vienas kitu gyvename
kad galėtume vadintis įsimylėjėliais

nežinau ar aš prarandu daugiau
neturėdamas tavęs ar tu netenki daugiau
už mane sustodama likus vienam žingsniui
pajutusi mano vidines konstrukcijas
metalą ar kad ne viską galima
išversti

dovanoju bibliotekoms
kai ką išmetu
vis trūksta erdvės

nešu bukinistui
jis purto galvą
sako niekas dabar tokių nebeperka

persmelkia kaskart metalinis kaulų šaltis
kai reikia skirtis su knygomis
kur taip tiksliai aprašytos mūsų amžinos
aistros sakai nieko nebuvo amžina
nė viena amžinybė dar nesibaigė
po begalinės meilės lieka begalinis šaltis
ir tai ką mes geriausia įsimename –
kūniškieji nemalonumai

Donatas Petrošius. Man jau viskas yra Ukraina

2023 m. Nr. 8–9 / Kiekvieną žiemą išsitraukiu iš lentynos Homero „Iliadą“. Nesu tikras, ar kada nors esu perskaitęs iki galo. Gal pirmame kurse, prieš dvidešimt septynerius metus. Atsimenu, kad tada „Odisėją“ įveikiau kassavaitiniuose trankymuose…

Donatas Petrošius. Mums nebereikės

2022 m. Nr. 11 / Yra toks japonų kilmės amerikietis fizikas Michio Kaku. Visuotinį žinomumą pelnęs ne dėl savų tyrinėjimų – stygų ir kvantinio lauko teorijų – kiek dėl bendrosios futurologijos, TV laidų, populiarinančių visų kitų pažangiausių pasaulio mokslininkų…

Donatas Petrošius. „Garmėk į pragarus ir nežiopsok“

2022 m. Nr. 3 / Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto.

Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo

2021 m. Nr. 11 / Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios.

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Virginija Sližauskaitė. Kaip negalima, bet neišvengiama gyventi

2015 m. Nr. 4 / Donatas Petrošius. Kaip negalima gyventi. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 232 p.

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius

2013 m. Nr. 5–6 / Kristijonui Donelaičiui – 300. / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas,