literatūros žurnalas

Eugenijus Ališanka. Pačiam sau

2011 m. Nr. 1

panašus

 

išsigyniau savo vardo
savo nuotraukų pirštų atspaudų išgulėtų lovų
ir vis tiek skambina
visais telefonų knygos numeriais
suranda ir ciuriche ir berlyne
tai ne jūs? nieko tokio
netgi geriau
tada galime atvirai
juk jūs niekad ir nebuvote jūs?
tikra tiesa tie vardai
tik kelia painiavą
per gyvenimą apauga
kaip mėlynasis banginis moliuskais
pravardėm slapyvardžiais
krikšto vardais
pats nebežinai kuris ryte
iškelia koją iš lovos
sakot dar neatsikėlėt?
taip taip dabar madoj
anomijos gamtos anomalijos
anonimai alkoholikai
abonentai iki pareikalavimo
norėtumėt susipažinti
su savimi per pažinčių biurą?
ne ne jūs be reikalo pykstat
dabar nesvarbu kas kam skambina
jūsų nėra duomenų bazėje
bet mes ką nors surasime
panašų kaip du vandens lašai
patikėkit

 


kuo būčiau

 

properšoj – mėlynas pažadėtosios giedros sklypas
kuo būčiau jeigu ne lietus

pilka išaugtine striukele stypčioju septyniasdešimtaisiais
per šlapius sidabrų dobilus
su varnalėšos lapu ant galvos vietoj kepurės

iki pat gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais
kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu
šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą
i am sailing i am sailing home again cross the sea
i am sailing stormy waters to be near you to be free

ir per altajaus kalnus su brezentine abalachovo kuprine
devyniasdešimtaisiais po plyštančia nuo lietaus
adatų skraiste
pro pat beluchą čiabuvių šventąjį kalną
žemyn link barnaulo aplankyti savęs
gulinčio ėdžiose su šventąja savo šeimyna

kuo būčiau
jeigu ne švino lietus keturiasdešimtaisiais rešiotuos
laistyčiau šiandien savo senelių
perdžiūvusius kryžius
suvarpytus kinivarpų ir tujų spyglių
kur nors prie obelių ar leliūnų
buvo pažadėtas ir jiems giedros sklypas
negavo kažkas apgavo
bobūnė sakė klaida viešpaties ministerijoj
kiti sakė klaida genų kombinacijoje

tokiems tik važiuoti ir važiuoti
iš vieno lietaus į kitą
keisti traukinius kai baigias anglis
kai baigiasi duona kai vyno tik lašas
įsigėręs į baltus marškinius ir tas pats
greičiausiai iš trisdešimtųjų neišplaunamas
neįveikiamas kokiais anestetikais detergentais
kuo būčiau jeigu ne bajoro kraujas
kurio ne kaži kiek ir likę
keli raudonieji kūneliai klaidžioja
murmansko stogvamzdžiais
eilėraščių tirštėjančiom venom
keli rieda zabarijos lango stiklu
pramaišiui su lietaus kūneliais
laša iš dvidešimto amžiaus
į paskutinįjį

 


žolė žolė žolė

 

naktimis kankina miegas
nieko nesėju o pjaunu juodą akiduobių žolę
galandu dalgį kol lieka vien ašmenys
kol nieko nelieka sapno ražiena
verčiuos ant kito šono dabar esu dar toliau
pats minties pakraštys
vien ašmenų blizgesys
penkiasdešimties žiemų žmogus
netikslus vertinys gal iš brailio gal iš tos kalbos
kuri neturi sinonimų kuri neturi žiemos
kalbos kuria kalbu per miegus
su žole aštriais kirčiais per pašaknius
plačiom pradalgėm per naktis
artinuos drąsiai ne taip kaip gyvenime
ir nepriartėju nė per nago juodymą
būčiau tikslus sakyčiau prie išganymo
nirvanos ar prašviesėjimo
rasčiau ir daugiau žodžių
savo skurdžiam žodyne
esu deja penkiasdešimties žiemų
todėl sakau žolės žolės žolės

 


liežuvis neapsiverčia

 

kirviu klausinėju medžio
akmenimis glamonėju moterį
liežuvis neapsiverčia sakyti tiesą
tiesą ir tik tiesą
todėl bylinėjuos su kaimo durneliu
dėl žemės lopo
kapinių pakrašty
esu pakaltinamas
esu pakasamas
todėl turiu laiko kariauti
nekasu apkasų
gilinuos į kitus dalykus
muštruoju paukščius
lygiuoju debesis į vėją
jau daug pavyksta
neapsiverčia liežuvis sakyti kad viskas
nebent išgėrus
bet tuomet liežuvis neapsiverčia pats
tuomet jau pats vartausi
kirviu klausinėju moterį
akmenimis glamonėju medį
kariauju ergo gyvenu
ergo demobilizuos vieną dieną
kartu su kaimo durneliu
ankštoje bričkelėje kratysimės
visą amžinybę ligi kito gyvenimo 

 


žinai ir kas

 

ar prisimena mane tos dienos
kurių aš jau nebe
tos moterys tie ranka
prikeverzoti lapai
žmogiška pernelyg žmogiška
kabintis į mirusius
aš rašau tik eilėraštį
jie mano gyvenimą
skirtumas nedidelis
tik plyšys tarp negrabiai sukaltų
grindlenčių zabarijoj
ar dviejų ledo lyčių neryje po atlydžio
šokinėji nuo vienos ant kitos
nuo lentos ant lyties
nuo žodžio prie žodžio
pagal vieną termodinamikos dėsnį
ledas traukias nuo karščio
kol virsta plėnim ir pelenais
pagal kitą dievas gyvena properšoj
ir žinai kad prisišokinėsi
žinai ir kas

 


dangus griūva

 

žiemiškai valgai ir žiemiškai vaikštai
įtampa kojų raumenyse atpalaiduotos smegenys
periferiniu žvilgsniu bandai pagauti per zabarijos ozą
skuodžiantį kiškį
keturi varomieji prieš tavo du ramentus
lažybas laimit abu

kai įtempi smegenis viskas atvirkščiai
klupinėji žodžių provėžose
ir kiškis atrodo visai nebe kiškis
artėja link tavęs tarsi būtum be kvapo
tarsi tavo baimė neskleistų periferinės smarvės
tarsi ozu slinktų ledynas
visu akipločiu

dabar jau tu bėgi
nestatyčiau šįkart už tave
skeltalūpi mąstytojau

 


pačiam sau

 

arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu
naujas dar mokėjo švilpauti
nesudėtinga melodija ne lakštingala
pritardavau kaip mokėdavau
be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė
busdama pašonėj
dabar jau nesusišnekam
netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu
tepuos sumuštinį
mano rankose aštrus peilis
slysta sviesto paviršium
kaip ir gyvenimas sakyčiau
tik atšipusia puse sakyčiau dantyta
filosofuoju apsimetu kad negirdžiu
mes kaip kraujo broliai
geriam tą patį vandenį
tavo gerklė mano gerklė
todėl ir neatsiliepiu
pats žinau kad degsiu pragare
ant melsvos dujų liepsnelės
urgzdamas eilėraščius
pačiam sau

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas

2015 m. Nr. 11 / Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių…

Eugenijus Ališanka: „Vėjai visos kalbos“

2014 m. Nr. 4 / Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukai į literatūrą? Kas nulėmė šį nelabai dėkingą pasirinkimą?

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius

2013 m. Nr. 5–6 / Kristijonui Donelaičiui – 300. / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas,

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…

Simona Diržinauskaitė. Atminties labirintais bežengiant

2012 m. Nr. 8–9 / Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Violeta Šoblinskaitė Aleksa

2012 m. Nr. 4 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės kri­zės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastro­fos, blogėjanti ekologinė situacija.

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Vytautas Čepas

2010 m. Nr. 3 / Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

Claudiu Komartin. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 4 / Vertė Eugenijus Ališanka, Vladas Beaziūnas ir Sonata Paliulytė / Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą,

Valter Hugo Mae. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 3 / Vertė Vytas Dekšnys, Sonata Paliulytė ir Eugenijus Ališanka / Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje.

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2 / anais laikais, kai ėmė vertis smegduobės, lietuviams nieko kito nebeliko, kaip kraustytis po žeme, iki šiol gali atpažinti kokiam berlyne, vaikšto prisimerkę, pilnom kišenėm molio, tai kur ten žodis betilps, pirštais susirodo,

Jolanta Paulauskaitė. Naujos kokybės ženklas

2002 m. Nr. 10 / Eugenijus Ališanka „Iš neparašytų istorijų“. – Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.