literatūros žurnalas

Kristina Tamulevičiūtė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 

Kristina Tamulevičiūtė gimė 1989 m. Šiauliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, stažavo Liublianos (Slovėnija) ir Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina) universitetuose. Magistro studijas baigė Bolonijos universitete, grįžusi į Lietuvą vertimo studijas tęsė Kauno technologijos universitete. Nuo 2018 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Prozą ir poeziją verčia iš anglų, slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, ispanų kalbų, dalyvauja tarptautiniuose literatūros renginiuose ir festivaliuose. Šiuo metu – laisvai samdoma vertėja ir žurnalistė. Bendradarbiauja su įvairiomis leidyklomis, esė, poezija ir grožinės literatūros vertimai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Gintaro lašuose“ ir „Metuose“.


Kalėjimas

Aiškiai prisimenu švytėjimą pro langą,
nuo rožinių užuolaidų krentančią šviesą.
Kambaryje buvo tyku.
Ant palangės pumpurus barstė paleistuvė,
baltas katinas su juodom dėmėm susisukęs
miegojo ant sofos.

Taip atrodė mano vaikystės kambarys,
kalėjimas, į kurį grįžtu tada, kai skauda.
Po sofa mėtėsi daugybė apdulkėjusių žaislų.
Kai juos su šluotos kotu iškrapštydavau,
delnus aplipdavo seno linoleumo glitumas.

Pro langą matėsi kaimynų vyšnia.
Nė vienos uogos nėra davę nusiskinti,
bet žiūrėdavo ir sekdavo kaip tikri prižiūrėtojai,
kad saldžios nuodėmės nepadaryčiau.

Tame kambaryje man viskas buvo leidžiama
ir viskas draudžiama.
Kiekviena kaladėlė buvo suskaičiuota –
vienos skirtos namo sienai, kitos šuliniui,
trečios suoliukui amžinam rymojimui priešais namą –
laimei, šitų visuomet pritrūkdavo.

Pritrūkdavo ir medžiagos lėlių drabužėliams
siūti.
Panašiai man dabar trūksta laiko – sau ir dukrai –
nieko neprašančiai, neįkyriai meilei.

Kai skauda, grįžtu į savo kalėjimą.
Renku vyšnias pro stiklą, kaip kraujo lašelius
praėjusių gyvenimų.


Smiltelės

Norėčiau pakartoti tą Palangos kavinių kvapą.

Trumpa vasara, man treji, sėdžiu vežime.
Stumia jį tėvas, mama neša pilką rankinę,
jie ieško vietos atsipūsti per atostogas
su manimi.

Mano burna ir delnų raukšlės pilnos smėlio,
plaukuose ošia jūra.
Esu maža, bet sau didelė, noriu uosti
kavinių kvapą, prisėsti prie baltų sraigtinių laiptų.
Siauras mano pasaulis, man reikia tik Eglės su žalčiu,
tik liūto galvą prie Gintaro muziejaus paglostyti,
pažiūrėti dar kartą Birutei į gėlėtas rankas.
Pasislėpti urve. Užkopti ant kopos.
Lydėti į jūrą grimztančią saulę.
Ten toli, kitame krante, yra Švedija, sako mama.
Ištiesiu rankas, ir jas tyliai nupučia vėjas.

Grįžtu kavos puta į šią valandą, man trisdešimt
treji,
trejų dukters dar nevežiau prie jūros,
bet ir jos delnų raukšlėse atrandu smiltelių.


* * *

Miške mes radom šerno kaukolę,
tėvas kerziniu batu jam iltinį dantį išspyrė
ir man atidavė į delną
(pirma dovana iš gyvenimo iškovota) –
ilgai laikiau jį prosenelės bufeto stalčiuj.

Senoji kai mirė, dantis pradingo,
bufetą sudaužėm ir malkom sukapojom,
ilgai aš jos dantis prisiminiau – buvo trys, pageltę
ir klibėjo,
vaikystėj prašydavau, kad išsižiotų, ir klausdavau,
ar ir mano burna tokia bus, kai pasensiu,
tokia bedantė, bežadė, senatvės pilna.

Ji tyliai man laimės linkėjo.

Kartais įremdavau kaktą į jos raukšlėtą viršugalvį
ir stumdavau, ji pasiduodavo.
Visada sukčiaudavau, kai kortom lošdavom.
Įsliūkindavau tyliai į jos aukštą lovą ir prašydavau
juodos duonos su cukrumi,
arbatos iš blizgančio samovaro.

Jos akys buvo kaip laumės – mėlynos su rudais
taškeliais.
Iš lovos nelipdavo, bet visa kvepėjo mišku.
Paskutinėm dienom nieko neprisiminė, tik mane,
dainavo ir kalbėjo –
Mano akys buvai, o dabar duoną už mane
kramtysi,
tik juoda bus, rupūs miltai.


* * *

Kadaise buvau jauna ir vis dar esu, tiktai kitaip –
princese manęs nepavadinsi.
Pusę savo šeimos palaidojau.
Visus mus graužė vėžys, potrauminio streso
sindromas,
naktimis rašiau ir sakiau – – –
Man viskas gerai, viskas gerai, man.

O kaip jiems, ar gerai, ar šilta ten?

Nelankau senelio kapo, jis buvo alkoholikas,
nepavykęs menininkas, smirdėjo rūkalais,
bet negi slėpsi, kai leido karstą, graudinausi:
senelis žengė į pragarą – aš į paauglystę.

Sapnuoju jį lapkričio pirmą, esu maža, mes
žaidžiam,
ryte pykstu – prabudo rupūžei sąžinė sudūlėjusi.

Mano kūnas ir kraujas po žeme,
daug metų ten guli.
Aplink mano akis voratinkliai dedasi,
žiūriu į veidrodį ir matau – gražiausi jie rudenį,
rasoti ryto rūke.


Pakeliui

Man atrodė, kad mačiau šviesą
Balkone kažkas šmėstelėjo
Daugiau nei šešėlis

Gulėjau lovoje susisukusi į antklodę
Pasidėjusi galvą ant geltonos pagalvės man per didelės
Klausiausi žinių
Vakarėjo

Gėlių lapai ant balkono turėklų
Besileidžianti saulė
Ir šiame mirguliavime tu iš anapus
Galvą man glostai
Alsuoji
Šešėliais man į ausį kuždi
Ir aš nežinau kaip reikės tavo pirštus man iššukuoti
Kaip išrauti tave reikės ir kada tu keroti nustosi
Ir neturiu žiaurumo sakyti ilsėkis
Juk vis tiek susitiksim
Juk vis tiek mums visiems pakeliui


* * *

mieste X man labiausiai patinka tramvajus
išklerę bėgiai prie užterštos upės vingio
prie tos upės krantų stovi žvejai
rymo žiūrėdami į juodą vandenį
kuriame visą parą atsispindi
tramvajaus bėgių perskrosta naktis

Ognjen Spahić, Adisa Bašić, Mihajlo Pantić, Roman Simić. Keturi apsakymai

2022 m. Nr. 2 / Iš juodkalniečių, bosnių, serbų ir kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Skilus Jugoslavijai, serbų-kroatų kalba skilo į serbų, kroatų, bosnių bei juodkalniečių kalbas. Šiuo metu skirtumai tarp šių kalbų ir literatūrų yra nemenki.

Trys kroatų apsakymai

2021 m. Nr. 2 / Iš kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Skelbiami dviejų kroatų Miljenko Jergovićiaus (g. 1966), Majos Hrgović (g. 1980) apsakymai.

Dane Zajc. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Dane Zajcas (1929–2005) – poetas ir dramaturgas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei slovėnų poezijai. Per Antrąjį pasaulinį karą neteko namų, tėvo ir dviejų brolių. Mirtis, netektis, baimė…