literatūros žurnalas

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Slėptuvė

Šiemet persikrausčiau
penktą kartą savo gyvenime.
Į vienuolynui priklausiusį pastatą,
prie kurio pritvirtinta lentelė
su pasaulio tautų teisuolių vardais.
Ne vienas žydas tarp šių sienų
buvo paslėptas ir išgelbėtas.

Draugai sakė:
– Oi, čia taip ramu, bet kiekgi
baimės turėjo sugerti šios sienos!

Jiems atsakiau:
– Bet kiekgi ši erdvė drąsos pritvinko
ir išsaugotos gyvybės dėkingumo!

Vakar gėriau arbatą
pas senutėlę kaimynę.
Jos miegamajame spinta.
Toje spintoje veidrodis.
Pajuodavęs kraštelis jojo
nuo drėgmės žmogaus alsavimo.
Įkvepiant viltį ir iškvepiant baimę.
Vieno ir kito po lygiai.
Juk niekas negalėjo žinoti,
kaip baigsis tamsioji istorija.

Mano gyvybei grėsmės nėra.
Esu soti, sveika. Niekas nepersekioja.
Gatvėmis nemarširuoja uniformuoti vyrai.

Tik meilė srauniai virpčioja po oda.
Įkvepiu viltį ir iškvepiu baimę.
Abiejų manyje po lygiai.

 


Atsakymas

Prisimenu vienas paskutiniųjų
Kalėdų senajame mūsų bute.
Per televizorių rodė filmą –
Nerono kankinami krikščionys
leidosi sušeriami liūtams,
deginami ant kryžių.
Vien žiūrėt į tai buvo baisu.
Išbėgau iš kambario.

Bandžiau įsivaizduoti
save jų vietoje.
Būčiau atsižadėjus visko,
jeigu bent porą pirštelių
kas būtų pagrasinęs nukirst.

Stengiausi suvokti,
kokio dydžio Dievo baimė
turėtų kaustyti jų širdis,
kad šitaip pasmerktų save
neišsižadėdami.
Turbūt – begalinė,
visa persmelkianti.

Supratau tik
po kelių dešimtmečių –
meilė tatai.
Begalinė,
visa persmelkianti.

 


Lėlių teatre

Nedirbanti kavinė
O ten akvariumas
Blausiai apšviestas

Jame vičvienaitė milžinė
Vos krutanti
Stikle įrėminta žuvis

Laukiantys trečio skambučio
Žiūrovai spiečiasi
Prie jos vienatvės

Tokios neįtikėtinai didžiulės
Neįmanoma suvokti
Ir atitraukti akių

Kairiame kampe
Trys dekoratyviniai akmenys
Įtaigi tuštuma

Nučiupinėta smalsių
Mažučių pirščiukų
Bakst bakst

Visi be išimties
Išsitraukia mobiliuosius
Fotografuoja įstabią vienuolystę

Tačiau lyg nelemta
Telefonų ekranuose
Nepavykusios nuotraukos

Žuvies nematyt
Tik stikle it veidrody
Tamsiųjų žvynų

Išryškėja nustebusio jųjų
Veido bruožų atspindys
Arba apakina blykstė

 


Balčiausias

Vėtrai ir griausmui nurimus,
ryte, kiemo sodelyje,
balčiausią žiedą radau
ant žemės vėjų nupūstą.

Lyg iškrakmolyti, iščiustyti
prieš saulę skalbiniai būtų
kiemo padaužų įmurkdyti purvan.
Perniek darbščios skalbėjos darbas.

Dosniausiai žiedlapių
apdovanotoji galvelė
dar vos alsavo ir
godžiai žiopčiojo išlikti.

Aukščiausias josios stiebas –
toks nuogas bokšto savojoj vienatvėj.
Ne pagal amžių išstypęs paauglys,
spaudžiančiu apavu.
Mintyse jam linkiu kantriai
pralaukti tą amžinybę iki
kitų metų karūnavimo.

Tuo tarpu kvapnioji armija
išdidžiais spygliukais, koteliais,
žvaigždžių ir lietaus nubučiuotais,
lyg niekur nieko žvilga
švelniuose ryto spinduliuose.
Tankioje lapijoje toliau buria
vešėdama savuoju žavesiu.

Nuo permirkusios žemės pakeliu
grožiu tvoskiančią planetą.
Prieš jai nuvystant per anksti,
įsisegu į plaukus.
Išsinešu aprodyti pasaulį
už sodo karalystės sienų.

 


Pažadas

Takas po kojomis vedė pro
skruzdžių suręstus aukurus.

Iki raisto, rūko piene
išmirkusių samanų.
Ant jų – susirangęs žalčiukas.

Šio žvynų juostoje įausti atsakymai –
taip magėtų perskaityt tuos raštus.

Užverčiu galvą –
išulba gyvenimo dainos žodžius
vertėja nuo šakos.

Margaskūris pranašas
gilyn miškan nuvinguriuoja,
kviesdamas sekti iš paskos.

Ant peties raiba plunksna
nusileidžia lyg vizitinė kortelė:
kreipkis, kada prireiks.

Įsikišu džinsų kišenėn.
Tris kartus į ją kvėptelsiu,
jeigu manajame kely

pelkės telkšos,
laukiniai žvėrys gąsdins,
trukdys žengti pirmyn.

Perneš mane kuosa,
toli toli nuskraidins.
O aš jai atsilyginsiu eilėraščiu.

 


Tunelis

Kažkuriame ankstesniame laike
mes sutikome tapti matomi.

Kad nebūtume vien vėjas vėjyje,
apsirengėme kūnais savaisiais.

Jokios kulkos, žaizdos, randai
neatsveria esaties monų.

Atėjome pajust oda lietų,
bažnyčių vėsą ir vienas kito seiles.

Užuosti geismą ar pūvančius
obuolius sode rudens.

Apsiauti lediniu šaltiniu,
čiaumoti sultingą kąsnį, apsvaigti vynu.

Leisti pasisotinti uodui,
paseilinti įkandimo raudonį.

Pagelbėti aklajam perbrist upę,
padėti raišam su jo nešuliais.

– Tu tik pažiūrėk,
kokios stiprios mano rankos!
Bemat išrausčiau tunelį
mums pasislėpti.

– Tu tik paklausyk,
kaip dunksi mano širdis!
Bemat išrausčiau tunelį
mums išlikti.

Tunelį giliai giliai po žeme.
Su dangum susisiekiantį.

Ir tuomet, tuomet sušukčiau
plačiai nutvieksta nuostabos:

– Žiū, mylimasis,
pasaulis tik prasideda ten,
kur manėme jį pasibaigus!

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Apeigos. Mirštanti bitė įskrido pro langą. Ant nugaros ritinėjosi lyg dūkdama. Trūkčiojančios kojelės, jų nareliai, nageliai, plaukeliai virpčiojo. Siuntė visus įmanomus signalus mano širdžiai

Ramutė Dragenytė. Lapės poezija

2011 m. Nr. 12 / Indrė Valantinaitė. Pasakos apie meilę ir kitus žvėris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.