literatūros žurnalas

Gražina Kelmelytė. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1

Gražina Kelmelytė gimė 1993 m. Klaipėdoje, baigė „Baltijos“ gimnaziją, dabar studijuoja klasikinę filologiją (senovės graikų ir lotynų kalbas) Vilniaus universitete. Mokyklos laikais dalyvavo filologiniuose konkursuose, kūrybos publikuota „Nemune“, „Baltijos“ almanache.

 

 

 

Kavinėse

 

Penkiolika blondinių raštuotomis kojomis
Juodomis galvomis groja kėdėmis kažkur už nugaros

Mano namai kavinės ir aš laukiu kol nebebus
Kol jų daugiau nebebus ir aš vėl atsibusiu
Iš to vienintelio nusibodusio sapno apie save

Jame kvepia jūros dumblas jame žemė
Girgžda lyg liptum ant duonos ar druskos
Jame dar gali apkabinti rankomis
Atsisveikinimas tęsiasi taip ilgai pamiršti tuoj
Išeisiantis

Tada nustosiu matyti save tik aprūkusiam veidrody
Šokti su svyruokliais kurie save vadina žmonėm ir
Žmonėmis kurie sveria minutes ir laikrodžius vietoj
Širdies ir plunksnos

Žmonėmis kaip ir aš kuriems neberūpi
Rūpėti
Bet po sapno atrodo kad
Penkiolika Džonatanų Livingstonų Žuvėdrų
Pešasi dėl gabalėlio žuvies
Ne tos jaukios blondinės

 

 

Kalba

 

Seniau žmonės kalbėdavo
Seniau aš laukdavau kol užkalbins kalbės kalbės
Gal geriau kad dabar jie nieko nesako tik kvaksinčios žalios
Aristofano varlytės

Mes nekalbam

Naktis tave kankinant niekada nesibaigia
Bus mėlynių ir kraujo tavo balto kūno ryte
Paklodės liūdesį sklaido po lovą
Aušta skausminga
Paskui vėl aimanuoja
Žara

Mano pirštai mediniai drugeliai tavo
Balto kūno fone mūsų juokas žėri
Nublanksta
Tavo springstančių lūpų seilių šerkšnas
Oda oda oda
Žaizda

Mes jau nekalbam per daug prisiskaitėm
Vynas virto krauju duona sumindyta slepias
Sielos trupiniai žioji išbirę skylėm
Žvaigžde
Kad mus kas nors užkalbėtų
Iškalbėtų iš kūno iš ledo iš ledkūnio
Paliestų daugiau nei ranka
Nei mintim

Skardinės stogų karūnos kai virš tavęs teka
Miesto mėnulis aštresnis nei tau paruoštos
Adatos nei tavo mane verčiantis kūnas

Ne toks aštrus spigus
Vis dar
Ne žodis

 

 

Vanduo

 

Aš atsimenu mes išrašėmė tavo vardą
Po senų ąžuolų lajomis
Žemė nusėta gilėmis juodžemio kvapas
Lygus upės veidrodis
Toks kad galėtum perbristi nesušlapęs
Pereiti į kitą pusę
Jausdavai tiek laukimo kelio dulkėse
Tiek dangaus dar neužimto žvilgsniais
Galėjo pasiekti tavo rankos
O naktimis po lova krebždėjo žiurkės ir dilgčiojo
Balzganas amalas
Manei dangus griūva manei neatsitiktinai
Susitikom
Kai praplikę seni šienpjoviai dantyse su smilga
Prakaitą šluostės iš po šiaudinių kepurių
Mes buvome žemėje po kuria jie stovi
Mes buvome jų dukros ir sūnūs
Jų aistros sapnas tarp nakties šlaunų
Trumpas
Ir paskui mes gimėm ir gimėm
Prikaupę akyse ir žemės ir kruvinųjų žvaigždžių
Būti bet kas tik ne jie
Paskui kai išėjom
Išėjom į kitą veidrodžio pusę
Pagaliau susitikti
Mes jau buvom savo pačių dukros ir sūnus
Iš dievo narvo į šonkaulių narvą
Grotos dingo įsispraudė mumyse
Kur jis dabar
Tas žmogus prie šulinio prie žemės
Prie kvepiančios odos ne iš pieno ir juodo akmens

Jis kartais man atneša stiklą
Stiklą drungno vandens
Gerk sako pildamas ant žemės
Gerk

Ir abu klūpome, geriame
Jis mano siela
Ir aš

 

 

Staigus supratimas

 

Apleistajam sode su girgždančiais vartais kuriuos alyva
Patepti pamiršta sodininko rankos į žemę nugrimzdusios
Pusiau šypsenos iš po blakstienų visos tavo kai nuravėjęs vagą
Pakeli ranką prieš saulę kad kepurę
Prie dirvos grumstelio vilnijančios kalbos atsivėręs gerklės
Slenkstis dievo tracheostomija paskubomis
Kai jis nori kad žodžiai ištryškę fontanu laistytų
Bet deja girdisi kaip jaunos kvailystės

Vakare užlipus ant kopėčių prie daržinės lyg koptum
Į antrąjį gyvenimo aukštą
Skaičiuoji mėnulius
Na ir kas jis tik vienas švelniomis gegužės jaunatimis
Miršta
Paslėpiau dėžėje
Vandeny ten prie sodybos ežero suvežto smėlio kopose
Ganosi lietaus paklodėmis apsidengę vaikai
Ir laistytuvais šeria vis alkaną ežerą ir jie užaugs ir juos
Mylimos saulės šukės sužeis
Ir tu visa
Visa
Taip skausmingai matai įsirėžus lange popietės kirtis

Į veidą
Ir juk tai praeis kaip pasikeičia tyliai visa
Dangūs ir naktis aitvarais mus į žvaigždynus paleis

Dar neatsikandęs obuolio tu žinai per šlamančius
Sodus vilnijant giesmėms debesų lyg tyliai motinos
Dainai šviesos durų ruože
Visa tai
Visa tai
Pasibaigs