Paulina Žemgulytė. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 12
Rytas. Eilėraštis šuniui
Pro daugiaaukščio kampą
Švysteli raudonas saulės skritulys,
Pilka nuo rasos žolė
Laižo kojas.
Išrietęs rudai blizgančią nugarą
Pakrūmėm domisi šuo.
Pravaikščiosim abu
Ir šitą gegužį – beprotiškai geltonų pienių ugnį,
Savo skurdą trumpam pamiršusių
Miesto obelų žydėjimą,
Ir laiką būti kartu,
Kol du gyvybės smėlio laikrodžiai
Dar nesupylė nė vieno kauburėlio.
Eilėraštis vabalui
Ir jam šią akimirką skirtas
Tas didelis gražumas –
Būti.
Ekologija
Kur mes dedam
Savo panaudotą laiką?
Ar yra
Laiko atliekų sąvartynas?
Gal paprasčiausiai – išpilam,
Ir jis nuplaukia
Didele drumzlina srove…
O kas jį išvalo?
Juk laiko
Niekada nepritrūksta…
* * *
Man niekur nereikia eiti,
Vasara
Pati pas mane ateina
Ir atsineša pilnus kibirus
Žalio dažo,
Dar šiek tiek kitų spalvų
Ir pradeda remontą
Šio pasaulio
Ir manojo,
Jie abu
Gerokai susidėvėję,
Bet užtepus
Naują dažų sluoksnį –
Dar visai nieko…
* * *
Kuo ryškiau šviečia saulė,
Tuo aiškiau šešėlis primena:
Yra ir tamsioji pusė,
Ir ne tik tavo paties…
Darže
Esu piktžolė
Tarp išsipūtusių kopūstų galvų.
Niekas manęs nesėjo, nelaistė, netręšė,
Kiek atiteko, tiek ir mano.
Čia šiaip visi net mėlyni
Kietom savo galvom,
O aš pakraštėly išstypau,
Balkšvais lapeliais mosuoju,
Ant kurių –
Ne kažin kas ir parašyta…
Kapinės, kaimyną aplankius
Čia – mirusiųjų miestas.
Jau burtas – mestas.
Paskutinis.
Iškrito – kryžius.
Kryžkelėj –
Jau giltinė ir dalgis.
Dar žvalgos…
Štai – atėjo,
Dar klausti jis norėjo:
Viskas?
Bet dalgio ašmenys sutvisko
Amžina šviesa,
Kuri dabar giliai po žemėm
Negesdama jam šviečia.
Indauja
Skimbčioja indaujoj taurės,
Puodeliai plono porceliano, –
Durelės sunkiai užsidaro,
Tarytumei senutės sąnariai –
Taip treška.
Na, taip, – guodiesi, –
Aš – iš devynioliktojo amžiaus.
Tačiau tyli,
Tačiau nepasakoji nieko,
O juk matei, girdėjai,
Juk žinai…
Tai užrašyta
Tavo medžio rievėse
Ir išlinkiuose, ir įbrėžimuose…
Tačiau tyli,
O perskaityti to dantiraščio
Nemoku.
Ir stovime abi
Viena prieš kitą,
Tiktai pro langą matosi,
Kokia tiršta pavakarės migla
Laukus užkrito.
* * *
Apkartę
Nuo neapykantos
Ir nuovargio,
Bet vis tiek –
Tai buvo –
Namai.
Išsineštas įspūdis
Čia vien sekmadieniai –
Tyla, knyga,
Dar televizorius, dar telefonas…
Tie kai kada prabyla,
Nepasakydami veik nieko,
Kas liudytų savaitės pradžią
Ar pradžią ko nors kito apskritai…
Bateliai ilsisi palei duris,
Kad ir išeina, greitai grįžta,
Ant šono griūva vienas – netrukdys,
Retai čia kas užeina –
Tarytum užrakintas būtų,
Nors ne, nors atviras,
Tačiau – vienatvės kambarys.
Neviltis
Kyšteli
Ugnies liežuvėlis
Nutvilkantis
Pro buvimo
Tarytum pilnatvę,
Giliai ten
Rusena pamatai
Namų
Gyvybė
Gyvybės
Atkaklumas
Gyventi
Kad ir sulapojant
Tarp šaligatvio
Plytų
Išskleidus
Kruviną aguonos
Žiedą
Išbyrėti
Pro akis
Žvelgiant
Į tave
Mindantį
Pasaulį
Žmonės
Visi mes saulėgrąžos –
Vis į šviesą, į šilumą…
Tik kai kurių, deja,
Net sėklų branduoliai –
Juodi.