literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4

* * *

Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti
paprašiau kad pritildytų
bet ėmė kalbėti
kaip ką tik nustipo jo šuo
kaip negali praeiti pro būdą

kur laidosim kam paskambinti
buvau apgalvojusi tavęs dar nemačiusi
jau tariausi, sakiau, padėkite
šiandien bus viskas
padėjo

privežė prie pagrindinių durų
sutrikęs vairuotojas guodė
ką padarysi man pačiam dabar
sunku grįžt į namus
lėtinau žingsnį ėjau kaip per samanas
ramiai pasidėjau daiktus ir paltą
lifte meldžiausi kad neskaudėtų
kad iš karto – į dangų tuojau pat
radau sesę ir žvakę
lovoje apvyniotą mumiją
atsivyniojau
Cvetajevos frazę tik gerai patikrinkite
nepalaidokite gyvos
tikrinau laukiau žiūrėjau
sujudėdavo išmanioji lova
ar tai jau tu keliavai po žingsnį

noriu pabūti viena paprašiau
viena
tiktai dviese
viena

dabar tai pabūsiu

 

* * *

Ieškai vietos kape
o žiūrėk šešiasdešimt
kaip reikiant nė nepraėjo
svarstai iš katros pusės gulėsi
prisimatuoji pasitari su kaimynu
ar matėt tą naują kapą, klausiu
ką čia paguldė
mačiau, atsako našlys, gal koks vietinis
nežinoma pavardė net google žiūrėjau
matematikas šypsosi
norisi sužinot kaip ir su kuo – šičia
aš jau ruoščiausi persikelti
gyventi arčiau prasitari
ieškau buto kur nors prie pušyno
turbūt nori – dukra mėgina juokauti –
kad trumpiau reiktų vežti ar nešti
noriu būti arčiau
dukra ginčijasi
tėtis seniai danguje
tai kodėl aš atėjus verkiu
klausiu kaimyno kodėl
noriu čia būti

Kaimynas atsako
Dievas žino
jam pritariu

 

* * *

Aš ilsėsiuos
šalia profesorių matematikų
man bus gėda
savo lyrikos
arba
        didžiuosiuos

 

* * *

Man buvo smagu, kai man pasakė:
„Eime į VIEŠPATIES Namus!“
Nūn jau įkėlėme koją –
stovime tavo vartuose, Jeruzale!
                                   Ps 122

Elkis ramiai susikaupus
pabaigos repeticijos
pačios svarbiausios
telaukiama
nuolankumo
pasitikėjimo

 

Šokiai Vilniaus gatvėje

Septintą – morfinas
po trijų valandų doloblokas
vienuoliktą – perrišti
atidaryti langą, movalis
pripilti indus vandens paruošti bintus ir pleistrus
paknopstom laiptais žemyn
įsileisti vilties seselę
pakišti dubenį kraujui
negriūti visa pamačius veikti
melskite už mūsų gyvenimo kvėpsnį
visi išėjusieji
pasilaikyt prilaikyti
tavo svyrančią galvą kvėpuoti
vėl kraujoplūdis tuojau smigsi
paklausyk čia tik daiktai
butaforija Oskaras
šaukiantis ar šitame teatre
galima bent finalui kraujo?!
galima atsakau už butaforę netgi tikro
jau pirma, dar sykį morfinas
truputėlį tik pasiversk girdi mane?
pažadu tuoj užmigsi
trečios nebesulaukiame
visas baltas iš sapno
ateini ir tyliai prašai
gal jau galim ką nors suleisti
vėl movalis tada klijuoju
svaiginantį pleistrą bet rankos
kiauros nebėra lopinėlio
aplipdau žemėlapį dar galėjome
nuvažiuoti į Ispaniją Portugaliją
nešu vandenį gerk upeliu teka kraujas
uždedu ledą
skambinu dukrai tai viskas
ir ji išgelbėja moka
aklinoje tamsoje ropoju
greitai dvylika
laikas leisti morfiną
paskui ir vėl – doloblokas

 

* * *

Niekada negirdėjau
tokios gaudžiančios tylos
nejutau
tokios didingos ir triuškinančios
ramybės tada
kai vykdėm Jo valią

 

* * *

Vėl sučiups iki dusulio
lapkričio žnyplės
ir kartojasi klaikas – ar viskas
kaip Rašte parašyta įvyko
paskutinių savaičių tamsa
raudojimai naktį
užsispaudusi veidą pagalve
kad tik tu neišgirstum
namų darbai nepavykę
nenuryjamos košės
nenubėgantis gerkle vanduo
                  neatmirkomas kraujas
nebegalinti atsimerkti užtinusi
                                  dešinioji akis
                                                       sukarpyta
į keturias tuojau pat ir į tris
valandas mūsų para nuo skausmo
iki skausmo nuo vieno iki kito narkotiko
haliucinacijų pleistrai legionai –
nepažįstami žmonės kalbina girdžiu kaip kalbiesi
žvelgdamas į lubas į dangų virš pianino

iki kaklo semia aistra –
sumaišyti visa su smėliu
iškart – tave ir mane –
nelaukiant tų antkapių
Viešpatie kaip sau atleisti
o jei viską dariau neteisingai
Viešpatie aš nežinau
ar mokėjau tave numirti

 

Kaip įpratęs

Veninis ar arterinis
šįkart bus potvynis
                              nežinau
iškeliauti ar pasilikti
ar galėsiu pasirašyt dokumentą
atsisakė važiuoti
paramedikė kelia balsą
ką čia kalbate išprotėjot
mes negalime namuose sustabdyti
skamba pasakos iš parakosmoso
ar norite aptaškyt visas sienas
na, ponas, važiuojam
vidurnaktį
po šešių valandų
nežiūrėdamas į akis daktarėlis
klausia kaip grįšime
rištas surištas
atrištas perrištas
vėl kraujuojančia galva
tyliai prašai
gal galėtume pėsti

 

Aplankėme

Sidabrine eglės šaka
rūpestingai nušlavė kapą
mūsų mergytė
tada susistumdė su broliu
katram priklauso ant tako
aptiktas pagalys
taip ir nešė iki pat vartų
per visą pušyną
ašarodami
                  dviese

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Dovilė Kuzminskaitė. Ačiū, biso nereikia

2013 m. Nr. 11 / Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.