Julija Gulbinovič. Fragmentai II
2022 m. Nr. 2
* * *
moterys parimusios ant palangių
rūko žvelgia į virpančią kaitrą
jų apvalaini pečiai vos įspėjami bruožai
verias iš miesto vidaus lyg iš advento kalendoriaus
dar net ne metas nueiti į „bakhą“
* * *
zvimbia musė – kad žinotume, jog dabar vasara. musės
zvimbimas vasaros virtuvėje, atsimušantis į žalsvas plyteles
(raštas vos įžiūrimas rudas), kuriomis išklijuotos sienos.
kvepia konservuojamais agurkais krapais krienų lapais. be
musės daugiau niekas nepertraukia tingios tylos. taip senasis
pasaulis įsiveržia į dabartį.
* * *
grindys nuklotos liepžiedžių vikšrais – taip senasis pasaulis
pasireiškia dabartyje
* * *
geranijų krumplėti pirštai
* * *
tėvai grįžta po tūkstančių
kilometrų jau tyloje autopilotu
nepadėjo nė kramtoma
šiltoje naktyje jie sklendžia į viršų
be galo seni prižadintas loja šuo visgi sugrįžot
ne, šuns nebėra, čia jau kiti metai
* * *
kažkur nagus į kiliminę dangą
galandasi katinas
* * *
viską ką auginau galiu vienu glėbiu išnešti
* * *
čia jau užarta
sūpynės užkeltos ant stalo pavėsyje
ši gremėzdiška statula simbolizuoja
tai ką ir spalio avietės tyli
šitiek prisirpusios
rūko ir šios tamsumos
* * *
blausiame žibinto lietuje
staiga atsiranda lapė ji žiūri tiesiai
viskas sustoja iki kol lapė pradingsta
lapių turi būti visur
jos nors ir nebijo juda skubotai
gal vengdamos sutrukdyti
nekukliais savo norais
žr. apie avių bandas, be garso nusileidžiančias
ant šlaitų arba išryškėjančių pro rūką
* * *
fone kaba skerdienos kūnai
nelygiais tarpais
kažkur iš viršaus ant scenos
nusileidžia didžiulis lapas
nušoka arba užšoka katė
už aprasojusių durų barzdaskučiai skuta
jaunų vyrų nepailstančias barzdas akinančioj
šviesoj
akinančioj tamsoj
pilkose akyse oranžiniai laužai
užkurti didesnėse statinėse
turgavietėse, stovėjimo
aikštelėse, aplink jas buriuojasi vyrai
vaizdas neryškus, išsilieja pro stiklą lyja
horizontaliai, vėjas taršo laužą
automobilių virtinės cementas
apdegę sargybinių bokštai dūmai
ant atskiros kalvos tuščiavidurė
mašina, pro ją šviečia kitoks, švelnus vakaras
nežiūrint į šaltį ir audrą vis dar
parduodami kukurūzai, kitur arbata
dabar scena jau tiek užkimšta, kad
veikėjams nebelieka vietos
* * *
tėvas visada važiuoja pasitikti sesers
tam reikalinga stotis ir sesė
visuomet turi būti stotis ir sesė visuomet
atvažiuoja traukiniu todėl jos mantoje
nuolat būna vištos
* * *
daugiaaukščių langai šviečiantys pavakarę ir paskui tamsoje
ilgus metus turi priminti
butuką už medžių virš kepyklos trumpą akimirką
kol burkuoja karveliai
į geltoną šviesą žiūrima iš išorės truputį užvertus galvą
* * *
šakų su sudžiūvusiais arba prasikalančiais arba jau žaliais jau
didžiuliais
lapais raštas geltonos lango šviesos fone
jis turi kartotis pasirodyti protarpiais
* * *
išplaukiančio laivo garsas, kelis kartus
mūsų mieste be jūros
* * *
tipenimas viršuj tirta skalbimo mašina
tyliai krapnoja mieguistas autobusas suka
pirmąjį savo ratą
sienose žiurkės meiliai gąsdinančiai
pešasi o gal kalbasi mylisi
viršuje susirieja pasiunčia vienas
kitą nachui klausimai jau visi retoriški
kažkur pastogėje jau burkuoja karveliai