Vainius Bakas. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 10
Apledėjęs
Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas
kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus
gerklėj įstrigo žodis nutylėtas
trumpiausią dieną saulei nusileidus
per vėjo šuorus rodos nesimatė
kokia ryški šviesa į mus atplūsta
kad baigias viskas duona cukrus metai
sniegais užverčiantys palaikį būstą
mes ėjom antrąsyk patikrint ėdžių
stebuklų metą mūsų sugalvotą
akimirką – prie balto stalo sėdžiu
šviesų kontrastai keičiantys spalvotą
sapnų pašvaistę į visai bespalvę
ir lengvo vėjo judinamą skraistę
kaip dievo delną kur paglosto galvą
kai naktį einam vandenio užkaisti
ir paaukoti šiltąjį drabužį
ir paaukoti kietą savo miegą
stovėt kaip medis vėtroj nepalūžęs
ir jaust kaip kūnu šiurpuliukai bėga
tuomet kai prakartėlėje mažytėj
galvijai savo šnervėm prialsavo
kad šilumos pakaktų naktį šitą
apsaugoti tarytum vaiką savą
svarbiausia kad budėtume per naktį
kad lauktume žvaigždės ir piemenuko
svarbiausia kad galėtume uždegti
bent vieną žvakę kol aušra užtruko
nuo vėjų kurie traukia nepastovūs
ir šerkšno žvynus nuskustus išbarsto
kad svetimos atrodo visos lovos
galbūt arčiau širdies kietumas karsto
kad jos šauklys giedodamas užkimo
mes dengėme delnais kiaurymes tvarto
ir kaip pripratę meldėme likimo
kad gimusysis žiemą šią ištvertų.
Atilsėlis
Mūsų kambarius nuklojo dulkės
tau jau laikas mano meile gulkis
amžių geležies aptraukė rūdys
gal žiema kaip žiemkenčius užgrūdins
viduje neišsakytos maldos
gruodžio sodą vandeny įšaldo
šiluma iš židinio išlepins
staugia vilkas aidi Hesės stepės
nežinau aš tavo dievo vardo
nes naktis vis laikrodžius išardo
ir nubėga šiurpulys gal tušas
laikrodėlis į krūtinę mušas
mea culpa mea culpa mea culpa
tai seni albumai gelsta dulka
lyg varvekliai danguje pakibę
tavyje pulsuoja amžinybė
sienomis juodi šešėliai sėlins
jau ateina miegas – – – atilsėlis.
Sena laidynė
Mano žodis yra
filosofinis akmuo
berniūkščio laidynėje
kuris taikosi į šlubčiojantį
Lotremono strazdą
prašvilpiantis pro pat tavąjį smilkinį
išsklaidantis
smilkalo dūmais ore
išsiraizgiusias minčių gijas
jauti kaip dygsniuoja kūną
sugauto paukščio širdies tvinksniai
kaip pneumatinis kūjis
kala jaunaties pjautuvą
kryžius ir svastikas
tatuiruoja ant kūdikių odos
žodžiai yra valiuta kurią gali konvertuoti
į saują dvigalvių erelių reversuose
laidynės guma įsitempia
kaip balso stygos
nebylio
bandančio šauktis pagalbos
nes daug yra pašauktųjų
į Viešpaties kariauną
bet maža yra išrinktųjų
įsivaizduojamosios armijos generolų
strategų kurie vis rikiuoja
jau mirusiųjų karių kuopas
į lemtingąjį mūšį
mano žodžiai tušti
kaip gilzės karių poligonuose
dar kvepiančios parako dūmais
išskobti iš vidaus kad skambėtų
nes tik tuščias žodis bus tinkamas
šiaudas skęstantiems
savo pačių mintyse
mano žodis yra Zenono Elėjiečio strėlė
nuolat kybanti ore ir niekuomet
neįsminganti į taikinį
pro drumzliną stiklą
stebiu tave
tarytum pro snaiperio taikiklį
šitaip akylai
bandau taikytis
į judančią figūrą
bandau taikytis
pats su savim.
Šlubas eilėraštis
Šlubuoja šlubuoja mano
eilėraščio ritmas
trumpesniąją dešinę
koją stato ant šaligatvio
kairioji paralyžiuota
velkas iš paskos
kartu su nugeltusiais lapais
apkimba kaštonų ežiais
sloguoja sloguoja
mano eilėraštis – jam reikia
šitiek daug vienkartinių nosinių raidžių
užauginau ir išleidau į žmones tą luošį
daug laiko praeiti turėtų
kol su ritmo ramentais pasiremdamas
pasieks skaitytojų širdis
daug laiko praeiti turėtų
kol jis iš jų išsikrapštys atgal
o gal niekada neišeis
iš širdies
iš galvos
įsikurs sau namus
vėjų prieglaudą kurioje šitiek daug žmogiškumo
pamaitinkit pagirdykit
tik kojų tokiam nemazgokit
nes rašalu pasilies
mėlynos kreivos galūnės
galėsit nuo šiol jau statyt mašinas
invalidų stovėjimo vietoje
jeigu kas piktinsis parodykit šitą eilėraštį
nesuspėjantį nei su mirtim nei su gyvenimu
viskas vyksta taip greitai
ir pati gražiausia akimirka
kai šlubas eilėraštis suklumpa
bučiuoja žemę arba žiūri kaip gatvėje skuba
luoši iš vidaus.
Prašymai
Lozorius prašė duonos
dešimt raupsuotųjų – išgijimo
našlė reikalavo teisingumo
o muitininkas – nuodėmių atleidimo
taip ir mes
suglaudžiam delnus
kasdienei duonmeldystei
vis skrupulingiau nurodydami:
bemielės
mažo cukringumo duonos duok mums šiandien
apteptos gelsvu kaip saulėtekis sviestu
duonos duok mums šiandien
su saulėgrąžomis arba ajerais
duonos duok mums šiandien
riešutų duonos duok mums šiandien
šiltų ir garuojančių kepaliukų
minkštų kaip krūtys Agotos
skalpeliais tyliai suraikomų
duok kad liktų ir rytdienai kad liktų ir
dienai juodai
kaip sukietėjusiai plutai
kas vakarą taip duonmeldžiaujame
delnu susišlavę
žvaigždžių trupinėlius
nuo paskutinės vakarienės
likučių.